„Krištolinis būties trapumas arba saugokite save ir savo vaikus“, – socialiniame tinkle „Facebook“ rašo Mykolas Valainis.
Skubiai pribėgo prie gulinčio vaiko
„Lygiai prieš savaitę kraupiomis aplinkybėmis susipažinau su Meda, kurią Kalvarijų gatvėj partrenkė automobilis. Taip jau sutapo, kad tapau šio įvykio netiesioginiu liudininku, kai eidamas už nugaros išgirdau mašinos stabdžių ir po akimirkos sūsidūrimo garsą.
Pamatęs gulintį žmogų, atskubėjau ir savo siaubui pamačiau, kad ant asfalto guli mano dukros amžiaus, dešimtmetė mergaitė. Iškvietus greitąją, apėmė klaikus pasimetimas. Ką daryti? Kaip padėti? Mergaitė nebuvo praradusi sąmonės ir bandė judėti.
Mes raginom to nedaryti. Nors atvirų lūžių nesimatė, bet intuicija kuždėjo, kad jei traumas suprantančių žmonių nėra, geriausia ką galim padaryti – nedaryti nieko. Ką tada? Paskambinti mamai! Pasirodo mergaitė nešėsi telefoną rankoje, po smūgio jis palindo po automobiliu. Ištraukus skambinu mamai, kuo ramesniu balsu bandau išaiškinti situaciją, o viduj galvoju eina sau, kaip nenorėčiau dabar atsidurti jos vietoj.
Pokalbis operatyvus, baigiam tuo, kad mama išsiaiškinus kur esam, sako – atbėgu. Aplink blaškosi šoko ištiktas vyresnio amžiaus vairuotojas, vyras bando teisintis – bet aš per žalią važiavau, ji išbėgo. Yra žmonių, kurie patvirtina, kad tą matė“, – rašo vyras.
Mergaitė nematė automobilio
„Mergaitė pradeda verkti – noriu namo, kur mama... ateina, bėga. Kuo tu vardu? – Meda – Meda, tikriausiai nepamatei mašinos? – Taip. – O kur tu ėjai? – Namo pas mamą. – O iš kur ėjai? – Iš keramikos.... Kalbinu, kad greičiau laikas prabėgtu ir ji mažiau judėtų, o gerklę kabina skausmas, ašaros kaupiasi iš to bejėgiškumo. Žiūrėdamas į ją matau savo dukrą, įsivaizduoju kaip dabar bėga paklaikusi mama, kuriai ką tik visas pasaulis apsivertė.
Po kelių minučių atvažiuoja medikai, perima ją iš mūsų susirinkusių globos savo žinion. Jaučiu kaip susikaupęs bejėgiškumo ir skausmo burbulas burbulas trūkinėja, atbėga drebanti mama. Apsikabinu, pabūnam susitikę tame skausme porą akimirkų. Nebyliai atsisveikinam, ji į greitosios automobilį, aš savais keliais“, – pasakoja M. Valainis.
Gyvenimo pamoka
„Pasitraukus tuoliau nuo epicentro visas tas burbalas prakiūra. Verkiu (paslapčiomis, kad kiti nematytų, nes gi gėda suaugusiam vyrui ašaroti) ir galvoju, koks iliuzinis tas mano saugumo jausmas, mano rutina, planai, siekiai.
Kiek daug trapumo yra kiekvieną dieną ir kiekvieną akimirką. Paskambinu žmonai. Perduok vaikams, kad saugotųsi, atsargiai eitų per gatvę – lyg norisi susigrąžinti kažką pamesto, tą saugumo, pasitikėjimo jausmą, kad mantai nenutiks tie dalykai, kur įvykių suvestinėse rašo.
Rašau po savaitės, nes dabar jau užsitraukė tas stabilumo šašas. Pamažu užsimiršta tas siaubą keliantis trapumo suvokimas, vėl jaučiuosi, kad aš vairuoju savo gyvenimą... tikriausiau iki kito priminimo, kad tai tėra iliuzija“, – socialiniame tinkle „Facebook“ rašo Mykolas Valainis.
