Viskas vyko sekmadienį, kai po vėlyvųjų pusryčių su šeima nusprendėme nuvykti į prekybos centrą „Ikea“, kuriame visi vaikai su tėvais kviečiami fotofrafuotis su Kalėdų seneliu.
Pasistatėme automobilį ir susiruošėme eiti link Kalėdų senelio. Mano abiejų vaikų nuotaika buvo fantastiška, nors matė nemažą eilę, tačiau buvo nusiteikę laukti – juk užsiropšti Kalėdų seneliui ant kelio galima vos kartą per metus.
Taigi, stovime eilėje, dairomės į dekoracijas, prisimename eilėraščius, kuriuos mokėmės, kai link mūsų visų laukiančiųjų eilės ėmė eiti jauna moteris su vyru. Atrodė kiek piktoka ir sutrikusi dėl laukiančiųjų eilės.
Netrukus ji kone besigrūsdama norėjo pro mus visus praeiti, tačiau aš nesusilaukiau: „Nesigrūskite, prašau, mes čia laukiame fotografuotis su Kalėdų seneliu“, - pasakiau jai mandagiu tonu ir šiek tiek atsitraukiau, praleisdama ją.
O tada ji, pagauta įsiūčio, o gal pykčio dėl to, kad teko palūkuriuoti, kol patogiai praeis pro minią laukiančių, šovė tokius žodžius, kad aš atsilošiau.
„Kalėdų senelio tiesiog nėra, ką jūs čia kalbat“, - riktelėjo ji.
Žinoma, visas dėmesys nukrypo į ją. Ir ne tik mūsų, tėvų, tačiau ir vaikų, kurie laukė eilėje prie Kalėdų senelio, kuriuo tiki, kasmet laukia ir dėl kurio stengiasi būti gerais ir atsakingais.
Tarp vaikų kilo šurmulys, vyresni sukluso, ką pasakė teta, o mažesnieji atsisuko į tėvelius lyg klausdami, kodėl teta meluoja.
Ir iš tiesų, po to įvykio man kilo daugybė minčių: na, jeigu tu, miela ponia, matai didžiulę eilę vaikų prie Kalėdų senelio, gal nereikėtų skubėti šaukti, kad jo nėra, nes vaikai juk ne akli – jie mato, kad Kalėdų senelis sėdi krėsle ir laukia vaikų, tai kam gadinti nuotaiką ir kalbėti apie tai, kas kitus gali suktrikdyti?
Dar daugiau: jeigu tavo pasaulyje nebėra vietos stebuklams, tikėjimui, neužkrėsk savo bambėjimu tų, kurie tiki, laukia ir svajoja.
Savo istorijomis su mumis galite pasidalinti ir jūs:
Dėkojame! Medžiaga sėkmingai išsiųsta redaktoriui.
Peržiūrėjus, ji bus patalpinta į straipsnį.
