„Buvau paprastas nelaimingas vaikas. Niekada nejaučiau to lengvumo, net žaisdama vaikystėje, atrodo, keldavau klausimus, jaučiau atsakomybę, kad reikia viską prižiūrėti, negalėjau tiesiog džiaugtis kaip vaikas. Viduje visą laiką jaučiau norą kažko daugiau, meilės trūkumą, kuris mane vedė į tą ieškojimą“, – pasakoja Aušrinė.
Nuolatinis sunkumas
Mergina pasakoja, kad visą vaikystę ir paauglystę jai buvo sunku ir ji nežinojo, dėl ko. Aušrinė nuolat liūdėdavo , jai trūko meilės pajautimo ir ramybės.
„Mokykloje patirdavau patyčias, į ją nenorėdavau eiti. Net nežinau, kodėl vaikai tyčiodavosi – gal labiausiai dėl to, kad aš daug klausdavau, man viskas įdomu buvo. Kitiems matyt to buvo per daug“, – pasakoja Aušrinė.
Ji prisimena, kad kartą ji net bandė žudytis. Tam pastūmėjo arba, kaip ji sako, paskutinį lašą stiklinėje užpildė nelaiminga pirmoji meilė.
„Tada viskas kartu susidėjo, situacija šeimoje – augau su mama ir tėčiu, kuris buvo ne visada namie – mokykla, pirmoji meilė. Nusprendžiau prisigerti tablečių. Man pasisekė – nemiriau. Vėliau supratu, kad tas taškas man buvo tam tikras antras gimimas“, – pasakoja Aušrinė.
Pirmasis spyris – meditacijos
Paauglė ėmė ieškoti, kas jai galėtų padėti, pajuto poreikį medituoti. Taip ji rado emocijų paleidimo kursus ir meditacijų sodybą. Tad 11-oje klasėje Aušrinė nuvažiavo į meditacijų sodybą, ir nuo tada gyvenimas ėmė keistis į šviesiąją pusę.
„Sodyboje atradau Dievą ir supratau, kad aš esu kažkas daugiau. Pamenu, kai sodyboje dainavome mantras ir man pasijuto, kad yra Dievas, gili meilė, ramybė ir toks pojūtis, kad tarsi išeini iš kūno. Tada viduj kažkas pasikeitė, pajutau Dievą ir meilę, kad tai yra manyje. Dievas man – tai visata, ramybė, meilė“, – dalinasi Aušrinė.
Taip ji du kartus per metus vykdavo į meditacijų sodybas, namie medituodavo ir bandė įvairiausias praktikas – sąmoningą kvėpavimą, judesio terapiją. Aušrinė ėmė mokytis ajurvedinio, aromaterapinio masažo menų bei Aura-Somos – spalvomis besiremiančio gydymo metodo. Aušrinė taip pat savanoriavo Jaunimo linijoje, nes po sunkių išgyvenimų atsirado labai daug empatijos. Merginos gyvenimas keitėsi.
Nukorė 900 kilometrų pėsčiomis
Aušrinės kelionė į save tęsėsi. Kartą pažiūrėjus filmą „The Way“ (Kelias – red.) ji pajuto norą eiti piligriminiu Jokūbo keliu (Camino de Santiago), ir kad tai nori tai padaryti per savo gimtadienį – kovą.
„Per mėnesį susiruošiau visus daiktus – kuprinę, batus, finansus, kurių reikia. Iškeliavau. Ėjau nuo kelio pradžios, esančios Prancūzijos pietuose, Sant Jean Pied de Port iki Finisterros (Ispanija, Galicija) ir Muxios (miestas Ispanijos rytuose). Ta kelionė truko 32 dienas – per dieną nueidavau apie 27 kilometrus, iš viso – virš 900“, – pasakoja jauna moteris.
Keliautoja sako nakvojusi nakvynės namuose su kitais žmonėmis, ėjusiais Jokūbo keliu, taip pat miegodavo ir palapinėje. Bekeliaudama Aušrinė išgyveno visą jausmų paletę, norėjo grįžti namo po pirmos dienos, tačiau atsilaikė:
„Buvo ir baisu, ir vieniša, bet aš supratau, kad viskas praeina, ir kada galiu išbūti tuose jausmuose, galiu mėgautis būnant viena, įsiklausyti į save. Man visa kelionė buvo apie tai, kaip būti su savimi ir visais jausmais, kuriuos patiriu. Jokūbo kelias – tai pasitikėjimas, tikėjimas. Tikėjimas yra tik ėjimas. Tai yra atsidavimas ir pasitikėjimas savo širdies balsu – Dievu, gyvenimu“,– pasakojo mergina.
Jokūbo kelias Aušrinę labai pakeitė – tai pamatė ir draugai, artimieji. Aušrinei atsirado daugiau ramybės.
„Kuo daugiau mes galim būti su savimi, tuo daugiau galime pastebėti, kas mumyse vyksta. Kai aš jaučiu, kad man trūksta laiko sau, man norisi keliauti, leistis į kelionę ir turėti laiko sau. Man viskas yra apie kelią – tave visada veda gyvenimas ten, kur turi būti“,– dalinosi mintimis pašnekovė.
Keturias dienas sausai badavo
Kai Aušrinei buvo 20 metų, ji išvažiavo į Sardinijoje vykusį šamaniškos praktikos renginį „Vision Quest“. Ten ji keturias dienas išbuvo be maisto ir vandens ir suprato, kad žmogus energiją gauna ne iš ten.
„Tai yra daugiametė praktika, kai tu lipi į kalną ir keturias dienas būni be maisto ir vandens, su vienu ar dviem dekiukais, be užrašų, tiesiog su savimi. Kai važiuoji ten antrus, trečius , ketvirtus metus, gali badauti vis ilgiau – 7, 9, 12 dienų, tačiau kai badauji ilgiau, gauni truputį vandens ir vaisių“, – pasakoja mergina.
„Tos keturios dienos be maisto ir vandens man buvo apie vidinę stiprybę ir pasitikėjimą. Žmones, kurie eina į kalną, apačioje liekantys žmonės palaiko, valgo už tuos žmones, galvoja apie juos . Tad jaučiau, kad yra palaikymas, kad nėra tas pats kaip pati imčiau ir keturias dienas nueičiau badauti – to nesiūlau niekam daryti“, – kalba Aušrinė.
Galėjo išbūti ir ilgiau
Keliautoja sako, kad viduje pirmą dieną pajuto silpnumą, tačiau viduje vyko daug procesų, kilo jausmai.
„Aš tarsi praėjau visą savo gyvenimą, visus žmones. Tas kalnas man buvo apie atleidimą visiems žmonėms, kurie buvo mano gyvenime. Nebuvo laukimo, kada diena baigsis, tiesiog buvo buvimas, kuriam reikėjo pasitikėjimo. Turėjau jėgų, tik nebuvo energijos staigiems judesiams.
Sunkiausia buvo tarp pirmos ir antros dienos, kai kūnas turėjo priprasti prie neįprastos būsenos, o ketvirtą dieną jutau, kad galėčiau ir nevalgyti, tęsti kažkiek ilgiau, nes atsirado pojūtis, kad visą energiją galiu paimti iš gamtos, kad nebūtinai vien maistas ir vanduo yra energija, kurią gauname“, – sako Aušrinė.
Kalne, kuris vadinasi Tortuga (vėžlys – red.) būti yra visiškai saugu, sako Aušrinė, nes tu bet kada gali nusileisti ir nutraukti badavimą, todėl mergina sako nepatyrusi mirties baimės. Be to, mergina teigia, kad ji šiai patirčiai ruošėsi: kiekvienai metų dienai ruošė maldą, kurią dėjo į medžiagos skiautelę, kurią paskui rišo ant siūlo. Tuo siūlu su maldomis ji ir buvo apjuosta kalne ir tai, sako Aušrinė, ją saugojo.
Vidinė stiprybė
Nulipus nuo kalno Aušrinė pajuto didžiulę pagarbą vandeniui, maistui ir visam gyvenimui. Ten ji tapo stipresnė viduje:
„Buvimas kalne man buvo apie vidinę stiprybę – užeidavo sunkių akimirkų, bet aš galėjau išbūti ir pastebėti, kas po to. Man buvo labai sunku, aš buvau dugne,o dabar man atrodo, kad tai yra vieta, nuo kurios aš atsispirsiu, ir vėl viskas bus gerai. Viskas praeina, kad ir kas bebūtų: ateina žiema, bet visa gamta žino, kad ateis vasara ir vėl bus vaisių“, – sako mergina.
„Vision Quest“ Aušrinei buvo kertinis gyvenimo akmuo. Kadangi po badavimo Aušrinė su kitomis merginomis praėjo dar vieną šamanišką ceremoniją, kurią jai ir kitoms moterims vedė šamanė, Aušrinė matė moteris visuose vaidmenyse ir apskritai kiekvieną moterį kaip savo dalį.
„Jaučiau tokį stiprų ryšį su motina, su motina žeme ir supratau, kiek daug yra moterims būti kartu, susijungti, palaikyti viena kitą. Todėl grįžus į Lietuvą pradėjau vesti „Moterų ratus“ – mes susitinkame, kalbamės, dainuojame mantras, piešiame, dalinamės patirtimi – tada sukuriama labai stipri energija. Tai apjungia moteris ir joms primena apie visą grožį, meilę, ramybę, kūrybą, kuri yra joje“, – kalba mergina.
„Moterų ratas“, sako Aušrinė, labai stiprina moterų ryšį si žeme, pasitikėjimą moteriška prigimti, jos ten jaučia palaikymą ir gali būti tokios, kokios yra, gali atsiskleisti ir atsiverti meilei.
Noras pasitikėti
Aušrinės dabartinis noras – tai kuo daugiau atsiduoti gyvenimui ir juo pasitikėti. Jai gera dalintis savo patirtimi per masažus, Aura-Soma ir „Moterų ratą“, jai gera pasitikėti gyvenimu, kuris veda ten, kur turi vesti. Ėjimas į kalną, badavimas, keliavimas Aušrinei yra būdas save geriau suprasti ir pažinti.
„Gali naudoti keliones kaip būdą pabėgti nuo jausmų, bet tai gali būti ir būdas pažinti labiau, kas vyksta tavo viduje. Kelionės man labai padeda pažinti ir atsiverti, pamatyti savo ribotumus, išsivalyti visus savo įsitikinimus. Kelionės man yra apie gilesnį savęs ir visko, kas yra išorėje, pažinimą, apie ėjimą – todėl savo internetinį puslapį ir pavadinau eiksutekme.lt“, – pasakoja Aušrinė.
