Visgi, D. Juškaus teigimu, net ir tais laikais, kai tapyti buvo galima tik „iš natūros“, menininko darbai išsiskyrė nenatūraliomis dramblotomis žmonių figūromis, tarsi nudrėbtomis iš tikro lietuviško molio. Iš visuotinai brukamų darbininkiškų ir valstietiškų temų S. Džiaukštas rinkosi paradoksalius buities aspektus išryškinančius siužetus.
Tapytojas kūrė ne pozuojančių, lyg garbės lentose, žemės ūkio ir proletariato atstovų atvaizdus, o antimiesčioniškomis, antibiurgeriškomis nuostatomis pasižyminčias figūrines kompozicijas. Pavyzdžiui, paveiksle „Muzikantai“, tapytame 1968-aisiais, trys kaimo „linksmintojai“ sėdi „elektrinės žalios“ spalvos medžių ir melsvai rožinio dangaus pavėsyje, tarsi tai būtų sapnas ar vizija.
Dailėtyrininkės Ramutės Rachlevičiūtės nuomone, tapytojo kūryboje stebina visiškai kitoks nei įprasta mūsų padangėje spalvos supratimas. S. Džiaukšto kūriniams būdinga sodrios, neįprastų atspalvių žalios ir mėlynos deriniai ir tirštas, kiek suveltas potėpis.
„Ypač įsimena įvairūs žalios spalvos atspalviai: ne žolės, ne pavasarinės žalumos, o neretai „cheminė“, „industrinė“ arba, kitaip sakant, miesto žaluma“, - teigia R. Rachlevičiūtė. Glotnią anuometinio gyvenimo „šukuoseną“ Silvestro Džiaukšto tapyboje dažnai keičia šiurkštūs kasdienybės šeriai arba aršia ironija praūžia modernesnio gyvenimo šuorai: „Raudonas motoroleris“ (1972) arba „Motorolininkai“ (1973).
Tapytojas Silvestras Džiaukštas didelį dėmesį savo kūryboje skyrė ir moterims, kurios vaizduojamos menininko kūriniuose įvairiose žanrinėse scenose. Taip pat reikėtų paminėti ir etapinius Silvestro Džiaukšto antimilitaristinio ciklo kūrinius, tokius kaip: „Padegėjai“, „Puota“, „Karo dievai“, ir kiti, kuriuos galima išvysti šioje retrospektyvinėje parodoje.
Silvestras Džiaukštas gimė 1928 metų sausio 13 dieną Mikalavo kaime, Švenčionių rajone. 1954 metais baigė Lietuvos valstybinį dailės institutą (dabartinę Vilniaus dailės akademiją), tapybos specialybę. Nuo 1957 m. dalyvauja dailės parodose Lietuvoje ir užsienyje.
Reikėtų pasakyti, kad mėgstamiausia tapytojo Silvestro Džiaukšto tema – arkliai. Tapytojas labai mylėjo arklius jau nuo vaikystės ir yra puikiai išstudijavęs jų elgesį, anatomiją, ritmiką. Jau diplominio savo darbo centre tuomet dar jaunas S. Džiaukštas pavaizdavo vyriškį su arkliu.
Simboliška, kad prie arklių motyvo jis grįždavo vėliau, o su keletu geriausių paskutiniųjų jo darbų šia tema bus galima susipažinti ir parodoje „Potėpių vingiai“. Tarp jų „Moteris ir arklelis“ (1991), „Pasibaidęs žirgas“ (2000), „Laigantis žirgas“ (2001) ir žymusis „Arklio maudymas“ (1998-2000), kuris grąžina į sakralinę erdvę.
