Turbūt pasakoti apie tai, kad žmonės paišė ant sienų nuo senų senovės, nėra reikalo. Vis dėlto piešti ant uolos visai kas kita nei ištapyti sieną – privačią nuosavybę, kuri dabar yra vienas kertinių vakarietiškosios kultūros pagrindų.
Gatvės kultūra, prasidėjusi prieš 50 metų, virto madingu, socialiai aktualiu menu, jis dabar susilaukia daugiausia spaudos dėmesio ne tik dėl kontroversiško publikavimo būdo, bet ir dėl visiems suprantamo šių darbų turinio. Madingame Londono galerijų rajone Čelsyje, Niujorke gatvės menas publikuojamas tiesiai prie galerijų durų, o Berlyno rajono Kroicbergo namų fasadai, išpaišyti per visus 5 aukštus, deklaruoja didžiulę, bet tvarkingą miesto laisvę.
Brito Banksy darbų albumas puikuojasi kiekviename bent kiek susivokusiame vakarietiškame pasaulio knygyne. Jo darbų už milijoną perka Angelina Jolie ir po kiekvieno naujo jo apsireiškimo viešumoje spaudoje sumirga paveikslėlių, o jis vis dar nerodo savo veido, neva dėl to, kad už vandalizmą jo nepagautų policija, tačiau žmonės tiki, kad tikroji priežastis – išlaikyti intrigą. Po vieno jo darbų pasirodymo Bristolyje buvo surengti vieši debatai, jie turėjo išaiškinti, kas tai: menas ar grafitai. Gyventojai nusprendė, kad menas, bet karas gatvėse dėl švarių sienų ir teisės daryti tai, ką nori, vis dar tęsiasi.
Vardo paslaptis nebėra būtina sąlyga, nors nuobaudų vis dar pasitaiko. Neseniai Kauno paveikslų galeriją dekoravę broliai brazilai Os Gemeos – vieni žinomiausių gatvės menininkų pasaulyje, jų darbų galima išvysti ir galerijose, ir gatvėse. Jie nebijo skelbti savo tikrųjų vardų, o publikacijas apie jų darbus spausdino turbūt kiekvienas meno žurnalas.
Pasauliui keičiantis, dėl teisės paišyti gatvėse vis dar kovojama. Jei sienos gali būti dekoruojamos reklamomis už pinigus, kodėl jos negali būti puošiamos piešiniais ir užrašais nemokamai – klausia gatvių vaikai. O estetams vis aktualesnė darosi skirties tarp gatvės meno ir vandalizmo būtinybė, nes po valymo darbų prarandami piešiniai niekuomet nebus pakartoti taip pat. Vienintelis įrodymas, kad jie buvo, – skaitmeninės nuotraukos, dėl jų XXI amžius bus toks dokumentuotas, kaip joks kitas anksčiau.
Grafitai, tokie, kokius juos pažįstame iš filmų ir gatvių, atsirado JAV, jų tikslas – suteikti balsą tiems, kurių niekas negirdi. Jau penktojo dešimtmečio pradžioje įžymusis paveikslėlis su užrašu „Kilroy was here“ (angl. – čia buvo Kilroy) keliavo per JAV. Palikęs kultūrines išnašas dešimtyse veikalų, filmų ir serialų, pradedant Isaaco Asimovo apysaka „Žinutė“ apie laiko keliauninką George'ą Kilory ir baigiant „Counter strike“ kompiuterinio žaidimo virtualiomis ir animacinėmis serialo „Futurama“ sienomis, paprastas paveiksliukas tapo vienu XX a. popkultūros simbolių. Tačiau tai dar nebuvo grafitų judėjimo pradžia.
Kaip viskas prasidėjo
Septinto dešimtmečio pabaigoje prasidėjo pirmieji gaivališki procesai ir visas Filadelfijos miestas staiga ėmė mirgėti užrašais „Cornbread“. Iš pradžių jaunuolis tenorėjo sužavėti merginą, tačiau taip stengėsi, kad jo darbus pastebėjo spauda. Tai buvo laikai, kai frazė „15 minučių šlovės“ nereiškė nieko, nes Andy Warholas dar nebuvo jos ištaręs. Patekti į laikraščio puslapius tuomet buvo kažkas neįtikėtina ir kai apie „Cornbread“ parašė spauda, jis tapo vietiniu herojumi. Nieko nuostabaus, juk išpaišyti dramblį Filadelfijos zoologijos sode ir aprašinėti „Jackson Five“ koncertinį lėktuvą nebuvo labai paprasta.
Iš Filadelfijos veiksmas netruko persikelti į problemiškus Niujorko rajonus. Ankstyvieji gatvių raštai buvo paprasčiausi didžiųjų raidžių rinkiniai, žymėję autoriaus vardą. Pirmieji Manhatano gatvių rašytojai prie savo vardo pridėdavo gatvės, kurioje gyveno, numerį. Taip atsirado Niujorko įžymybės, tokios kaip Taki 183, Joe 182, Tracy 168 ir kiti, kurių tikslas buvo pažymėti kuo daugiau vietų. Tai buvo tarsi simbolinis atsakas visiems siekusiems amerikietiškosios svajonės: geriausio darbo, greičiausios mašinos, gražiausių namų. Visuomenėje puoselėjama konkurencija netruko paliesti ir augančios grafitinių piešinių šakos. Prasidėjo žaidimas dėl pirmos vietos, rašytojai ėmė varžytis: kas bus greitesnis, kas padarys daugiau, kas užlips aukščiau, kieno vardą dažniau minės spauda.
Tobulėjo ne tik procesas, bet ir technika. Užrašai spalvomis ėmė traukti akį, ir kuo talentingesnis buvo gatvės chuliganas, tuo patraukliau jo piešiniai atrodė.
Apie 1971 m. veiksmas persikėlė kitur – buvo išpiešiami traukiniai, per kelerius metus jie išmarginti taip, kad per langus nebeįmanoma buvo įžiūrėti, kokioje stotelėje traukinys atsidūrė. Niujorko valdžia negalėjo į tai ramiai žiūrėti: 1972 m. miesto meras Johnas Lindsay paskelbė beveik du dešimtmečius trukusį karą traukinių žymėtojams. Grafitų piešimas tapo ekstremaliu sportu, rašytojai savo atakas planuodavo iš anksto ir po ilgos nakties dalindavosi savo įspūdžiais ant suoliuko Coney Island. Šiame žaidime kaip ir tada, taip ir dabar svarbus buvo pankiško protesto motyvas. Daryti tai, kas neleidžiama, ir daryti tai geriau už kitus buvo pagrindinis žaidimo tikslas. 1982 m. išleistame filme „Style wars“ septyniolikmetis piešėjas Skeme sako: „Viskas dėl to, kad žinočiau, ką galiu padaryti. Man nerūpi, kad kiti mato. Aš paišau sau ir kitiems grafitų menininkams, noriu, kad jie suprastų, kas ten parašyta.“
Ir sunku suvaldyti atvipusį žandikaulį, kai kamera praslysta traukiniais, kurių durų negali atskirti nuo langų, o langų – nuo sienų, nes visas traukinys atrodo kaip milžiniškas cukrinis saldainis.
Niujorke reikalai klostėsi visai neprastai, tačiau visas pasaulis apie grafitus žinojo tik iš kelių parodų, muzikinių hiphopo klipų, parodytų per MTV, filmų „Wild Style“ ir „Style Wars“. Į antrąja grafitų sostine vadinamą San Paulą paišymo mada atkeliavo labai paveikta hiphopo kultūros ir amerikietiškos paišymo manieros. Broliai dvyniai iš San Paulo Os Gemeos, neseniai išpaišę Kauno sienas, pasakoja: „Apie devintojo dešimtmečio pradžią San Paule visi paišė ant sienų kaip mokėjo. Tuomet 1984–1985 metais užplūdo amerikietiškos hiphopo scenos įtaka. Viskas susipynė, bet grafitai visuomet buvo kartu su pichacao (Unikalus San Paule pradėtas rašymo stilius, hieroglifai.).<...> Mes daug improvizavome, kai pradėjome paišyti. Purškiamieji dažai buvo brangūs, jų nepardavinėjo bet kur, todėl mes naudodavome lateksinius dažus. Taip San Paule išsivystė kitoks piešimo stilius.“
Europoje ėmė vykti panašūs procesai. Grafitiniai piešiniai keliavo po galerijas, hiphopo klipus rodė MTV, o europiečiams vis artimesnė darėsi JAV gatvės kultūra. Daugelis važiavo į Niujorką, kad išmoktų šio meno, niujorkiečiai vis dažniau lankydavosi Vokietijoje ir Prancūzijoje, o savo ryškius pėdsakus palikdavo ant sienų ir traukinių.
Grafitai – menas
Po Antrojo pasaulinio karo meno sostinės karūną iš Paryžiaus atėmęs Niujorkas nebijojo eksperimentuoti, bent jau to nesibaimino menininkai, šeštajame–aštuntajame dešimtmečiais apgyvendinę SoHo rajoną Manhatane. Tuomet SoHo buvo pigus, todėl patrauklus rajonas neturtingiems menininkams. Istorinės ketaus konstrukcijos, tuščios ir šviesios buvusių tekstilės fabrikų patalpos traukė jaunus eksperimentuotojus iš Niujorko pakraščių, o vėliau – ir viso pasaulio.
1972 metais Hugo Martinezas, sociologijos magistras iš miesto koledžo Niujorke, įkūrė Grafitų menininkų susivienijimą (angl. United Graffiti Artists). Niujorko meno pasaulis buvo alkanas ir troško naujovių. Hugo tikėjosi, kad grafitai pagaliau bus „ta“ dailės šaka – kilusi iš JAV, o ne iš konservatyvias madas diktuojančios Europos. Jis sukvietė keletą menininkų iš skirtingų rajonų ir padėjo jiems publikuoti savo darbus Razor galerijoje, SoHo.
Paprasčiausias užrašas per kelerius metus nuo traukinių žymėjimo pradžios virto į iš anksto suplanuotą stilizuotą spalvingą užrašą, jį reikėjo pabaigti, kol neatbėgo policininkai. Aštuntajame dešimtmetyje žmonės negyveno labai ramiai, bet terorizmas dar nebuvo įgavęs tokių mastų, o Niujorko miestas kentė ekonominę krizę ir neturėjo lėšų tvarkytis, todėl grafitai netruko paplisti. 1974 m. prasidėjęs traukinių atakų žaidimas staiga užgeso 1977 m., kai buvo nuvalyta didžioji dalis Coney Island traukinių. Daugelis paišytojų prarado entuziazmą, o kitus tai pastūmėjo ieškoti naujų vietų ir būdų.
Menas už pinigus ir aukštasis menas
Grafitų menininkų vardus Niujorke žinojo daugiau žmonių nei kada nors anksčiau. Fredas Brathwaite'as (vėliau žinomas kaip Fab Five Freddy) kartu su Lee Quinonesu nutarė sukurti grupę „Fab 5“ ir tapyti už pinigus. Jų skelbimas buvo išspausdintas 1979 vasario 12 d. Howardo Smitho straipsnyje laikraštyje „Village Voice“. Brathwaite'as tame straipsnyje pasakojo, kad „Fab 5“ – grupė, paveikta naujosios bangos menininkų, tokių kaip Warholas, Crumbas ir kiti. Aišku, tai buvo melas, tačiau šitas melas turėjo sugrąžinti grafitų menininkus į madingus Niujorko rajonus ir pakeisti visuomenės nuomonę apie juos. Ir tikrai, šį straipsnį perskaitęs italų meno pirklys Claudio Bruni susisiekė su „Fab 5“ ir nupirko penkias drobes, už kiekvieną sumokėjo po 1.000 dolerių.
Fredo Brathwaite'o melas tapo pranašyste, ir pogrindinio Niujorko reiškiniai ėmė maišytis su jau porą dešimtmečių dominuojančiais naujosios meno bangos procesais. Atsirado žmonių, kurie gatvę pradėjo rinktis vietoje galerijos. 1980 m. Fredas Brathwaite'as susipažino su Keithu Haringu, jis tuomet dar nebuvo žymus, apie jį nerašė knygų ir jo darbai nebuvo eksponuoti „MoMa“ (angl. Museum of Modern Art – Šiuolaikinio meno muziejus).
Keithą Haringą įkvėpė visas grafitų judėjimas, jis kreida ėmė paišyti ant juodo popieriaus, kuriuo Niujorko metro buvo uždengiamos pasenusios reklamos. Kartais per dieną jis išpaišydavo 40 nenaudojamų reklamos plotų ir taip tapo kasdienės niujorkiečių rutinos dalimi. Metro keleiviai matydavo ne tik paveikslus, bet ir patį menininką, jis savo gerbėjams dalindavo ženkliukus su įžymiuoju spinduliuojančiu kūdikiu. Haringas beprotiškai išpopuliarėjo vos per kelerius metus, jis pradėjo tapyti drobes, tačiau sienų (tarp jų ir Berlyno sienos) ir gatvės temų taip niekada ir neapleido.
Kitas žymus piešėjas Jeanas Michelis Basquiat savo kelią į šlovę pradėjo istorijomis apie SAMO ant Manhatano sienų. Basquiat palikdavo trumpas ekspresyvias žinutes, tokias kaip „SAMO© saves idiots“ (SAMO gelbėja idiotus), „SAMO© Playing art with daddy’s money“ (SAMO žaidžia meną su tėvelio pinigais.). Basquiat taip pat tapė paveikslus, išpiešdavo atvirukus, marškinėlius. Gimęs vidurinės klasės šeimoje, vienu metu jis vertėsi marškinėlių ir atvirukų prekyba. Niujorkas tuo metu buvo puiki vieta gyventi ir bendrauti. Visi įžymieji augo toje pačioje terpėje. Basquiat net buvo sukūręs grupę „Grey“ kartu su tuomet dar nežinomu Vincentu Gallo, filmavosi grupės „Blondie“ muzikiniame klipe. Po pasirodymo „Times Square Show“, įvykusio 1980 m., Basquiat tapo žinomas, jį ėmė kviesti galerijos, rašyti laikraščiai. Jo darbus eksponuodavo kartu su Keitho Haringo, Barbaros Kruger kūriniais.
Galerijos ir toliau gaudė grafitų menininkus. Ši kryptis buvo nauja ir madinga. Galų gale juk protestuojanti karta paprastai iš sunkių kareiviškų batų išauga per 10 metų, o ką tada jiems kabinti ant sienų savo nuosavuose butuose?
Kaip pakeisti pasaulį?
Keli sėkmės pavyzdžiai paveikė gatvės menininkų bendruomenę, tačiau radikaliai jos nepakeitė. Vis dar buvo žmonių, kurie nė neketino savo darbų rodyti galerijose. Ne vienas gatvės menininkas yra pasakęs, kad didžiausia galerija yra gatvė. Ji ne tik pilna perspektyvių žiūrovų, bet ir gali juos nustebinti – visai nemokamai. Be to, darbas priklauso žiūrovams, o ne įtakingoms galerijoms ir investuotojams.
Tobulėjantys valymo ir apsaugos metodai vertė gatvės meno techniką tobulėti. Dabar gatvės menas kuriamas panaudojant beveik viską: laikraščius, drabužius, dažus, popierių, šviesos diodus.
Protesto ir estetikos koncepcijos išsiplėtė, o gatvės meno sąvoka įgauna vis daugiau prasmių. Gatvės menas nebėra vien sienų puošyba, vis populiaresni tampa kiti žanrai. Vieni žinomiausių pavyzdžių – skandalingos Marko Jenkinso žmonių skulptūros, išneštos į JAV ir Europos gatves. „Space invaders“ plytelių mozaikos, Slinkachu, projekte „Maži žmonės“ konstruojantis ir dokumentuojantis mažus pasaulius.
Sako, važiuodamas Gazos ruožu išvysi tiek piešinių ir užrašų ant sienų, telefonų būdelių, statulų, kiek jau seniai nematei. Grafitai ir gatvės menas tapo politinio protesto forma. Gatvės menininko balsas gali pasiekti daug žmonių, tai priklauso nuo to, kur jis paskelbtas.
Kol politinė scena aiškinasi, ar bus pasaulyje švarių sienų, reikalai nestovi vietoje. Sienos, traukiniai, žaliuzės, kelio ženklai, šaligatviai ir kt. vietos tapo būdu plačiai išreikšti savo nuomonę tiems, kurių nieko neklausinėja laikraščiai. Vienas įspūdingiausių pavyzdžių – Berlyno siena, keliais sluoksniais išpaišyta iš vakarinės pusės ir tuščia iš rytinės. Devinto dešimtmečio pradžioje žmonės ant sienos ėmė rašyti frazes, vėliau atėjo piešinių eilė, o 1984 m. pavasarį prancūzai Thierry Noiras ir Christophe'as Bouchet ištapė visą Berlyno sieną ryškiomis spalvomis. Pažeidėjams greitai buvo atimta teisė keliauti į Rytų Berlyną, o Bouchet negalėjo važiuoti į Vakarų Vokietiją. Tų pačių metų pavasarį abu prancūzai prie Berlyno sienos pritvirtino pisuarą, kriauklę, grotuotas duris ir batus, šį sienos išniekinimą po dviejų savaičių pastebėjo rytinės pusės sargai ir visus daiktus pašalino, tačiau taisyklės jau buvo sulaužytos.
Paaugliai pradėjo paišyti grafitus, tapyti čia važiuodavo menininkų iš viso pasaulio (Keithas Haringas, Anne Taylor Smith). Tačiau piešiniai ant sienos išlikdavo tik kelias dienas arba valandas. Sienai griuvus viskas apsivertė, prancūzų Bouchet ir Noiro tapyti gabalai buvo skaldomi ir parduodami už didelius pinigus. Ilgiausia dabar išlikusi Berlyno sienos dalis yra East Side Gallery, jos ilgis 1,3 km, žymiausias Rytų pusės piešinys, atliktas Dmitrijaus Vrubelio jau griuvus sienai, – SSRS vadovo Leonido Brežnevo ir Vokietijos Demokratinės respublikos vadovo komunisto Ericho Honeckerio bučinys 1979 m. birželį švenčiant Vokietijos Demokratinės Respublikos trisdešimtmetį. Ant išlikusios Berlyno sienos dalies vis dar pasirodo naujų piešinių. Bet aktualiausia dabar – Palestinos siena, ant jos iš pradžių taip pat pasirodydavo tik užrašų. Britas Banksy nukeliavo ten 2005 m. jau išgarsėjęs. Jo socialiai ir politiškai aktualūs darbai jau kelerius metus traukė spaudą, o žmonės, grįždami iš kelionių po Ispaniją ar Angliją, be nuotraukų su pilimis ir bokštais, parsiveždavo ir nufotografuotų jo paveikslų. 2005-aisiais žinia apie paveikslus, vaizduojančius kitą sienos pusę, mirgėjo visoje žiniasklaidoje ir net tie, kuriems pasaulio politika nerūpi, apie padėtį Palestinoje sužinojo žaibiškai.
Jau vėliau, 2007 m. vasarą, ant Palestinos sienos pasirodė prancūzų gatvės menininko JR fotografijos paroda, ji buvo rodoma abiejose sienos pusėse ir vaizdavo žmones, gyvenančius už sienos. JR galerija paprastai tampa gatvė, ant tvorų ir pastatų jis išklijuoja milžiniško formato nuotraukas. Kai darbams trūksta estetikos, o autoriams – žinomumo, piešiniai ir rašytiniai protesto aktai nebūtinai mažiau pastebimi. Kad G. W. Bushas nepatinka JAV ir Europos gatvės menininkams, sužinoti nesunku – apie tai byloja kiekvieno didmiesčio siena. Daug politinių grafitinių piešinių sulaukia Teherano, Tel Avivo ir kitų konfliktinių zonų sienos ir tvoros.
Politinis ir socialinis aktyvumas, reiškiamas didmiesčių gatvėse, jau kasdienybė. Plakatai, trafaretais išpurkšti paveikslai, užrašai – vienas iš būdų atkreipti dėmesį į problemą. Didžiausias šios formos žavesys yra tas, kad ji reiškia savanorišką ir pilietišką žmonių dalyvavimą ir susirūpinimą padėtimi, net jei jis išreiškiamas nepilietinėmis priemonėmis. Niujorkiečių aktyvistų grupė „Visual Resistance“ dalyvauja daugelyje gatvės projektų, skirtų atkreipti dėmesį į transporto aukas, globalizaciją, Niujorko rajonų „gentrifikaciją“ ir t. t.
2007-ųjų pavasarį ir vasarą Berlyną okupavo „Stasi 2.0“ – trafaretų protestas, nukreiptas prieš Vokietijos vidaus reikalų ministrą Wolfgangą Schaeuble. Wolfangas Schaeuble siekė įteisinti sistemą, kad žmones sekti būtų galima ne tik įtarus, kad jie susiję su nusikalstama veikla, bet ir siekiant apsaugoti nuo galimos nuskalstamos veiklos ir terorizmo. Į įstatymo projektą iškart buvo atsakyta gatvių puolimu ir visą Berlyną nuspalvino trafaretai su rūsčiu pono Schaeuble veidu ir užrašu „Stasi 2.0“, sufleruojančiu apie ryšį su komunistinio Rytų Berlyno slaptąja policija „Stasi“.
Į gatvės meną dėmesį atkreipia ne tik pastatų savininkai ir tvarka susirūpinusios įstaigos, žiniasklaida gatvės menininkus stebi gana seniai. Paveikslai gatvėse sulaukia daug žiūrovų, yra net tokių kaip prancūzas fotografas JR, tikinčių, kad tai – perspektyviausia galerija. Konfliktiška forma, traukiančia paauglių akis, naudojasi reklamos agentūros, į rinką išleisdamos produktus, skirtus jauniems vartotojams, o tokie drabužių ir gyvenimo būdo prekybos tinklai, kaip „Urban outfiters“ visai nesidrovi šalia plastikinių akinių spalvotais rėmeliais laikyti knygų, kurių turinys – nesibaigiančios sienos su užrašais.
