Modernybės ir skurdo tandemas
Į Tbilisį atvykus naktį negali nesižavėti miestu – visur mirgėte mirga šviesos. Apšviestos pilys ir bažnyčios, modernūs tiltai, miestą sauganti „Gruzijos motinos“ skulptūra ir švenčių proga eglute paverstas televizijos bokštas. Net po vidurnakčio gatvės šviesios, jose gausu policijos. Miestas atrodo saugus ir ramus. Toks žadą atimantis slėnyje įsikūręs Tbilisis žavi atvykėlį pro važiuojančios mašinos langus...
Dienos šviesoje viskas atrodo kitaip. Žinoma, centrinėje miesto dalyje ir senamiestyje pasivaikščioti gera – nieko panašaus į įprastus europinius didmiesčius. Čia ir Meydanas, ir suvenyrų bei kilimų parduotuvės, restoranai, garsi sinagoga ir bažnyčios. Už kelių žingsnių nuo pagrindinės aikštės – Mtkvari upė, žavingi tiltai, modernūs pastatai ir ant uolų išsidėsčiusių viešbučių virtinė. Čia turistui ne tik įdomu, bet ir paprasta orientuotis – daug kas kalba angliškai, taksistai tiesiog gatvėje laukia, o ir gatvių pavadinimai surašyti ne tik gruziniškais, bet ir lotyniškais rašmenimis. Nors atrodo, kad tai smulkmena, nemažai užsieniečių sutrinka, kai nurodę tradicinio restorano pavadinimą išgirsta, kad ta vieta paprasčiausiai neturi adreso... Net vietiniams taksistams tenka paieškoti, kur stovi restoranas dešiniame upės krante prie „Lukoil“ degalinės.
Tačiau paėjėjus toliau nuo pagrindinių kavinių ir parduotuvių pripildytų centrinių gatvių arba keliantis moderniu keltuvu apžiūrėti miesto nuo kalvos, atsiveria visai kitokie vaizdai. To nepadeda paslėpti net iš išorės visai gražiai sutvarkyta, ant kalvos stūksanti pilis. Gražusis kalnų slėnyje įsikūręs miestas atrodo gana vargingai, čia netrūksta griuvėsių, apleistų pastatų, kurie skęsta šiukšlėse. Pastatų būklė stebino: net atėjus į stiprios ir kelis šimtus narių turinčios jaunimo organizacijos būstinę pasidarė nejauku – laiptinėje nebuvo langų (žiemą čia sniego tikriausiai netrūksta), neužsidarančios durys ir didžiuliai plyšiai prie langų. Nepaisant lietuviško atsparumo šalčiui, čia prisėdus pusvalandžiui padirbėti kompiuteriu prireikia ne tik striukės, bet ir pirštinių.
Nė kiek ne geresnis vaizdas atsivėrė ir atvykus į pompastiškai „Menų hosteliu“ vadinamą nakvynės vietą – bandant atidaryti duris nukrito rankena, viduje buvo šalta šalta, šildytuvai neveikė, nors ir kiek senasis šeimininkas bandė juos krapštyti. Bet visa tai neprilygo vos už 5 minučių kelio nuo Meydano įsikūrusio hostelio aplinkai – prie pat apleistas pastatas, aplink plytų krūvos ir pagriuvę pastatai. Naktį po vieną vaikščioti neramu...
Bakuriani, arba visus metus veikiantis slidinėjimo kurortas, kuris neveikė
Vykdama į Bakuriani apie tą vietą žinojau mažai. Draugai gruzinai pasakojo, kad tai vietinių gerai žinomas ir gana mėgstamas slidinėjimo kurortas. Tačiau iškart priminė, kad sezonas dar neatidarytas – trasos ir visa kita pradės veikti nuo gruodžio 20 arba 25 dienos. Internete pateikiamas žavingas aprašymas – „Bakuriani – pirmasis slidinėjimo kurortas Gruzijoje, kuris patrauklus ištisus metus. Saulėtas, aukštų kalnų klimatas, įspūdingi vaizdai, garsi gruziniška virtuvė ir draugiška, šeimyniška aplinka – viskas, kad Jūsų atostogos Gruzijoje virstu nepamirštamu nuotykiu”. Deja, nupieštas vaizdas nuo realybės gerokai skiriasi. Gruodžio pradžioje miestelis, esantis netoli garsiojo Boržomi, buvo labai tylus ir tarsi išmiręs.
Gyvenant jo pakraštyje labai norėjosi pamatyti, ką miestelis gali pasiūlyti, tad netrukus išėjome ieškoti parduotuvių ir kokio tikro gruziniško maisto kavinės/užeigos/restorano. Parduotuvių pavyko rasti net keletą, tik turinys ne tiek džiugino, kiek stebino – labai brangus ne pats geriausias vynas (vos po trejetą butelių lentynoje), alus, tradicinė vynuogių degtinė čača, saldumynai, duona, ir šiek tiek pagrindinių namų apyvokos prekių. Turistų rojumi šios vietos nepavadinsi. Dar labiau nustebino vienoje parduotuvėje sutiktas garbaus amžiaus gruzinas, kuris čia pat pasiūlė įsigyti naminio vyno. Taigi, pirmai pažinčiai su Bakuriani turėjome šiek tiek sidrą primenančio naminio vyno, kuris pardavinėjamas įvairiausiuose plastiko buteliuose – maždaug po 3 larius (4,5 lito) už litrą.
Kelionė į miesto restoranėlį irgi nepavyko. Išbadėjusiems ir tikrų gruziniškų patiekalų ieškojusiems užsieniečiams restorano šeimininkas teigė neturintis nei khinkalių (tradiciniai gruziniški koldūnai su mėsa arba varške), nei khachapuri („gruziniška pica“ su sūrio arba trintų pupelių įdaru), nei gruziniško vyno... Tačiau buvo pasiūlyta bulvių ir šampano. Taigi, apie tradicinė gruzinų virtuvę kalnuose teko tik pasvajoti.
Tiesa, dėl gamtos grožio ginčytis negalėtų niekas. Sniego ligi kelių, aplink kalnai, čiurlenantys kalnų upeliai... Grynas oras, ramybė ir puiki vieta poilsiui, jei mėgstate pabūti su savimi.
Vis dėlto pasiruoškite, kad ne sezono metu, užsinorėjus pramogų ar šiaip ko nors, teks pavažiuoti bent iki Boržomi miestelio, t. y. apie 30 kilometrų.
Laukite tęsinio.
