Aktorystė – tam tikras savęs išlaisvinimo menas. Jei esi aktorius, stovėdamas scenoje jauti publiką, jos net nematydamas, turi turėti drąsos ir svarbiausia – mylėti žmones. Viskas atrodo taip paprasta. Turi talentą vaidinti, tai pirmyn! Tačiau kaip lietuvių patarlėje sakoma: ne viskas auksas, kas auksu žiba.
Būti aktoriumi – didelis iššūkis
Lietuvoje išgyventi vien iš aktoriaus duonos sunku. Galbūt todėl vis daugiau garsių artistų ima dirbti renginių vedėjais.
Bendravimas su žmonėmis jiems nesukelia didelių problemų. Jie spontaniški, moka valdyti publiką. Ši veikla artima jų profesijai. Tačiau ji reikalauja nemažai jėgų. Patiriama nemažai streso, įtampos, o ir jaudulys, ko gero, daug didesnis nei stovint teatro scenoje.
Aktorius Leonardas Pobedonoscevas viename interviu sakė: „Kiekvienas aktorius mieliau atsiduotų aktorystei ar kokiai kitai su savo profesija susijusiai sričiai, negu vestų renginius, bet mes nesame koks Anglijos karališkasis teatras ir mūsų atlyginimai yra juokingi.“
Būtų drąsu teigti, kad visi aktoriai imasi vesti renginius vien tam, kad papildomai užsidirbtų. Vieniems iš jų tai malonumas, galimybė savo talentą išreikšti kitaip. Vis dėlto kyla klausimas, ar renginių vedėjo darbas padeda tobulėti, ar trukdo profesionaliam aktoriui? Nesvarbu, ar tai daroma dėl pinigų, ar dėl malonumo.
Vesti renginius nėra mažesnis iššūkis, nei vaidinti scenoje. Tai sunkus darbas. Turi sudominti publiką, išlaikyti jos dėmesį iki paskutinės minutės.
Jei lygintumėme Lietuvos ir užsienio aktorius, pamatytume, kad pasaulinio lygio žvaigždės mieliau renkasi ne renginius vesti, o vieną ar kitą spektaklį režisuoti, filmą prodiusuoti. Bet tokioje mažytėje šalyje kaip Lietuva galimybės ribotos.
Tačiau lietuvių teatro ar kino žvaigždėms tikrai nereikia gėdytis renginių vedėjo amplua. Tai irgi suteikia galimybę tobulėti.
Pinigai, stresas ir jaudulys
Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorius Marius Repšys, vaidinęs Oskaro Koršunovo spektakliuose ir spėjęs šaknis įleisti televizijoje, nebijo prisipažinti: nors vesti renginius jam įdomu, tačiau to didžiausias privalumas – atlygis.
Paklaustas, ar padeda renginių vedėjo darbas tobulėti profesionaliam aktoriui, tik šypteli: „Padeda. Tikrai padeda. Pinigine prasme, tai – aktorių išsigelbėjimas.“
Vedant renginius tenka paaukoti nemažai nervų. Reikia sukti galvą dėl įvairiausių detalių. Scenarijus turi būti sudėliotas iki smulkmenų, turi pateikti aiškią renginio mintį, tikslą ir, žinoma, nestokoti entuziazmo.
„Kartais tenka patirti nemažai streso, kai bandai suderinti reikalus su užsakovu. Sunkiausia pateisinti tave samdančio žmogaus lūkesčius. Privalai būti geros nuotaikos ir nesugadinti renginio“, – pasakojo jaunas aktorius.
Su įvairiomis situacijomis tenka susidurti ir teatre, tačiau tas stresas, pasak Mariaus, malonus, nes teatras – ta vieta, kurioje jis nori būti. Renginių vedėjo darbas turi daugiau minusų nei pliusų. Šią veiklą tenka derinti su darbu teatre. Tad atsiranda problemų: tą pačią dieną gali tekti ir spektaklyje vaidinti, ir renginį vesti.
„Stengiuosi suderinti aktorystę su šia veikla, kad ir kaip tai būtų sunku“, – sakė Marius Repšys.
Prisideda ir jaudulys. Neretai prieš renginį jaudulys pranoksta tą, kurį jauti prieš spektaklio premjerą.
„Jaudulį numalšinti sunku, bet mes juk esame aktoriai ir jį mokame tvardyti. O nerimą sukelia įvairiausios smulkmenos. Prieš renginį nežinai, kokie žmonės susirinkę, tad nerimauji, ar jiems patiksi“, – kalbėjo aktorius.
Kad ir kiek trūkumų turėtų renginių vedėjo darbas, tačiau ta veikla, Mariaus tikinimu, yra tarsi pagalba aktoriui. Per renginį turi tiesioginį ryšį su žmonėmis, o teatre kartais to pasigendama.
„Vesdamas renginius išmokau greitai valdyti situaciją. Atsirado šioks toks laisvumas“, – tvirtina pašnekovas.
Du skirtingi, bet malonūs vaidmenys
Juodaplaukė, smulkutė, charizmatiška ir visuomet besišypsanti. Tokia yra Juozo Miltinio dramos teatro aktorė Toma Razmislavičiūtė-Juodė. Be jos sunkiai įsivaizduojami svarbūs Panevėžio miesto renginiai ir Juozo Miltinio dramos teatro spektakliai. Aktorė įsitikinusi: jei darbas mielas, jautiesi savo rogėse, tada viskas įmanoma.
Toma teatre jau aštuntą sezoną. Teatras jaunai moteriai – antrieji namai, o jį pasirinko skatinama intuicijos.
Būti renginių vedėja T. Razmislavičiūtei-Juodei – visiškai kitoks vaidmuo, jo su vaidmens kūrimu teatre net nedrįsta lyginti. Aktorei tai labai maloni veikla. Kiekvienam renginiui moteris rengiasi taip, tarsi ir jai tai būtų šventė. Tad argi tai galėtų būti nemalonu?
Renginių vedėjos darbą paskatino pasirinkti lemtingas pasiūlymas, visai nesusijęs su pinigais.
„Studijuodama ir baigusi studijas buvau kategoriška: renginių nevesiu. Atsisakydavau pasiūlymų, kartais tai darydavau šiurkščiai. Maniau, kad tokia veikla toli gražu ne man. Keletą metų buvo tyla ir ramybė – visos šventės vyko be manęs“, – pasakojo Toma.
Bet prieš pusantrų metų ji buvo pakviesta vesti konkurso „Mis Aukštaitija 2014“ finalą. Organizatorė pasakė: „Toma, jei ne tu, nežinau, kas kitas galėtų. Niekas.“
Taigi neliko nieko kita, kaip tik sutikti. Ir tada prasidėjo iki šiol trunkantis malonus renginių maratonas, juo aktorė kaskart nuoširdžiai mėgaujasi. Kodėl?
„Renginys – šventė, juokas, gražūs prisiminimai, geros emocijos, muzika. Net jeigu minima svarbi ir rimta data, vis tiek netrūksta pozityvo ir tikėjimo. Argi gali kam nors nepatikti besišypsantys žmonės?
Aš labai užsikrečiu ta nuotaika ir po kiekvieno renginio dar ilgai jaučiuosi gerai, kad ir kiek būčiau dirbusi valandų, kad ir kaip būčiau pavargusi“, – tvirtina J. Miltinio dramos teatro aktorė.
Tomos teigimu, karjerai tas darbas neturi absoliučiai jokios įtakos. Puikus vedėjas neturi didesnių galimybių gauti žymesnio vaidmens teatre.
„Jei per daug nesigilintume, greitai atsakyčiau, kad tokie skirtingi darbai, kaip vaidmens kūrimas spektaklyje ir renginio vedimas, neturi įtakos vienas kitam“, – sako aktorė.
Charizmatiškai moteriai taip pat tenka derinti aktorystę ir renginių vedimą.
„Renginio vedėja – man irgi savotiškas vaidmuo, jam taip pat reikia pasirengti“, – aiškino Toma. Nors karjerai tai įtakos neturi, tačiau aktorė įžvelgia kitokių šio darbo perspektyvų.
„Laikui bėgant pastebėjau, kad renginiai yra puiki galimybė susitikti ir su tokiais žmonėmis, kurie nesilanko teatre. Kartais atsiranda proga juos pakviesti pažiūrėti spektaklio. Tokia proga visada pasinaudoju“, – sako T. Razmislavičiūtė-Juodė.
Viktorija ŠOPYTĖ
