Vėžys neįveikė noro gyventi

Dau­giau kaip prieš ke­tu­rias­de­šimt me­tų su­ži­no­ju­si, kad ser­ga vė­žiu, mo­te­ris jam ne­pa­si­da­vė iki šiol. Ne­bo­jo ji ir me­di­kų aiš­ki­ni­mų, kad tu­rin­ti pa­mirš­ti net min­tį susilauk­ti vai­kų. Da­bar ji džiau­gia­si tu­rin­ti sū­nų ir tuo, kad li­ga pa­si­trau­kė.

Vi­sai men­kas gu­ze­lis

Kur­šė­nuo­se gy­ve­nan­čios Onos Venc­ku­vie­nės jau ke­tu­ris de­šimt­me­čius be­si­tę­sian­ti nuo­la­ti­nio bend­ra­vi­mo su me­di­kais is­to­ri­ja pra­si­dė­jo nuo pa­žas­ty­je už­čiuop­to gu­ze­lio. Jį ap­ti­ko apie 1969-uo­sius me­tus.

Ona, ta­da dar Ale­jū­nai­tė, dir­bo Kur­šė­nų li­go­ni­nės priė­mi­mo sky­riu­je, vir­tu­vė­je. Pa­val­gy­ti atei­da­vo ir gy­dy­to­jai. Dėl sa­vo ne­ti­kė­tai pa­ste­bė­to rū­pes­čio mer­gi­na krei­pė­si į pa­pie­tau­ti atė­ju­sį gy­dy­to­ją švie­saus at­mi­ni­mo Apo­li­na­rą Bag­do­ną: kas tai jai ga­lė­tų bū­ti?

„Aš čia da­bar ta­vęs ne­čiu­pi­nė­siu – ateik į ka­bi­ne­tą“, – tars­te­lė­jo gy­dy­to­jas.

Mer­gi­ną ap­žiū­rė­jęs, A. Bag­do­nas pa­ra­šė siun­ti­mą nu­vyk­ti pas šiau­lie­čius on­ko­lo­gus. Onai siun­ti­me ne­pa­vy­ko iš­šif­ruo­ti, ko­kią diag­no­zę įta­ria gy­dy­to­jas.

Šiau­liuo­se iš­ra­šė vais­tų re­cep­tą. Mer­gi­na jai pa­skir­tų­jų tab­le­čių ka­da iš­ger­da­vo, o ka­da ir pa­mirš­da­vo: nie­kur ne­skau­da, to­dėl tiek ir to rū­pes­čio. Kas pu­sę me­tų nu­vyk­da­vo pa­si­ro­dy­ti šiau­lie­čiams me­di­kams.

Pa­siū­lė at­lik­ti ope­ra­ci­ją. Ra­mi­no, kad jos pa­žas­ty­je – pa­vir­ši­nis aug­liu­kas, ne­są nie­ko blo­go. Išo­pe­ruo­sim, pa­gu­lė­si ke­le­tą die­ne­lių – ir iš­vyk­si na­mo.

Ope­ra­ci­ja

Nu­va­žia­vu­si į Šiau­lių on­ko­lo­gi­jos dis­pan­se­rį su­ži­no­jo, kad tą pa­čią die­ną ji bus ope­ruo­ja­ma. Bu­vo 1972-ųjų ge­gu­žės pa­bai­ga.

Ope­ra­ci­ja bu­vo at­lie­ka­ma be nar­ko­zės, vie­ti­niu šal­dy­mu. Su­lei­do vais­tų. Ona tris kar­tus bu­vo nual­pu­si. Skaus­mas ne pa­vir­ši­nis – at­ro­dė, kad plyš­ta šir­dis.

Ope­ra­ci­jos me­tu ji pir­mą kar­tą su­ži­no­jo sa­vo li­gos diag­no­zę. Gy­dy­to­jas vis kar­to­jo: „Neap­si­rin­ku, tik­rai „Ca“. Mer­gi­na, bend­rau­da­vu­si su gy­dy­to­jais, pa­var­ty­da­vu­si kny­ge­les, ži­no­jo, kad taip va­di­na­ma pa­vo­jin­ga li­ga – vė­žys (lo­ty­nų kal­ba – car­ci­no­ma, – red. pa­st.). Ta­da ji pir­mą kar­tą pa­gal­vo­jo, jog po ope­ra­ci­jos ver­čiau neat­si­bus­tų.

Iš­siun­tė mė­gi­nį, o mer­gi­nai pa­sa­kė, kad tik­riau­siai teks ope­ra­ci­ją tęs­ti. Net­ru­kus su­skam­bo te­le­fo­nas. Se­se­lė pa­kė­lė ra­ge­lį, pa­si­klau­sė ir sa­ko: „Dak­ta­re, – nei­gia­mas“.

Į šir­dį plūs­te­lė­jo džiaugs­mas, stai­ga vis­kas nu­sto­jo skau­dė­ti. Se­se­lė pa­siū­lė: kib­kis į ma­ne – į pa­la­tą pa­rei­sim. Bet ji ir pa­ti pa­rei­sian­ti: juk jai – ne vė­žys, va­di­na­si, vis­kas ge­rai.

Šie mė­gi­niai dar bu­vo iš­siųs­ti ir į Vil­nių.

Po ke­le­to die­nų, vė­lų va­ka­rą, į pa­la­tą atė­jęs gy­dy­to­jas Vik­to­ras Za­žec­kis pa­klau­sė, kaip ji jau­čia­si. At­sa­kė, kad la­bai ge­rai, nie­kas ne­skau­da.

Pas­lap­tis iš­siaiš­kin­ta nak­tį

Ona min­ti­mis jau na­muo­se, bet gy­dy­to­jas sa­ko, kad li­go­ni­nė­je jai dar teks pa­bū­ti, ir ra­mi­na, jog jai nie­ko blo­go nė­ra. Lie­ka neaiš­ku, ko­dėl ją čia su­lai­ko, jei jo­kios li­gos ne­nus­ta­ty­ta? O kiek jai dar čia teks gu­lė­ti? At­sa­ky­mas: gal sa­vai­tę, o gal ir šiek tiek il­giau.

Onai kir­ba min­tis, kad jai kaž­kas ne­pa­sa­ko­ma. Nusp­ren­dė pa­ti iš­siaiš­kin­ti.

Nak­tį at­si­kė­lu­si nuė­jo į gy­dy­to­jo ka­bi­ne­tą, len­ty­no­je su­si­ra­do sa­vo li­gos is­to­ri­ją. Diag­no­zė jo­je nu­ro­dy­ta, bet li­ko neaiš­ku, ko­kia li­ga sly­pi po šia for­mu­luo­te.

Nu­si­ra­šiu­si diag­no­zę, die­ną ją pa­ro­dė me­di­ci­nos se­se­rims. Pa­me­la­vo, ne­va vie­na mo­te­ris no­rin­ti su­ži­no­ti, kuo ser­ga jos ma­ma.

Se­se­lė at­sa­kė, kad tai esąs vė­žys, iš pir­mo­sios į ant­rą­ją sta­di­ją.

Gy­ve­ni­mas ta­po ne­be­mie­las, ėmė lan­ky­tis min­tis pa­si­trauk­ti iš jo. Iš­lie­ta be ga­lo daug aša­rų.

Pris­lė­gė tam­sios min­tys

Tę­sė­si ap­si­lan­ky­mai pas gy­dy­to­jus, spin­du­li­nio, o vė­liau – ir vil­nie­čių me­di­kų skir­ti che­mi­nio gy­dy­mo sean­sai.

Apie 1981-uo­sius ėmė ka­muo­ti stip­rūs nu­ga­ros skaus­mai. On­ko­lo­gi­jos dis­pan­se­ry­je Šiau­liuo­se vie­na gy­dy­to­ja jai tie­siai pa­sa­kė: „Ta­vo stu­bu­re yra me­tats­ta­zės (me­tas­ta­zė – kū­no vie­ta, ku­rios au­di­niuo­se yra iš­pli­tu­sios vė­žio ląs­te­lės, – red. pa­st.), tu ka­da nors su­bir­si“.

Prie ko­ri­do­riu­je ver­kian­čios Onos priė­jo gy­dy­to­ja Eu­ge­ni­ja Žla­bie­nė ir pa­klau­sė, kas at­si­ti­ko. Ona jai per­sa­kė jos ko­le­gės žo­džius.

Pa­sak O. Venc­ku­vie­nės, E. Žla­bie­nė, „dū­šios žmo­gus ir ge­ra spe­cia­lis­tė“, guo­dė, ti­ki­no, jog kar­tais klys­ta ir gy­dy­to­jai, jog su gy­dy­to­ju Pra­nu Jur­ku­mi apie ją kal­bė­ję – jai nie­ko blo­go ne­są. Ir pa­siū­lė vyk­ti į Vil­niaus on­ko­lo­gi­jos ins­ti­tu­to kli­ni­ką.

Į Vil­nių vy­ko sle­gia­ma tam­siau­sių min­čių.

At­li­kus ty­ri­mus ins­ti­tu­to kli­ni­ko­je, gy­dy­to­ja aša­ro­jan­čią pa­cien­tę ap­ka­bi­no per pe­čius, ra­mi­no ir pa­da­vė pa­skai­ty­ti do­ku­men­tą. O ja­me pa­ra­šy­ta: „me­tas­ta­zės po­žy­mių ne­ras­ta“.

Iš tos lai­mės Ona at­si­dū­rė ne na­muo­se, bet Pa­ne­vė­žy­je pas drau­gę. Švęs­ti.

„Ar jau įka­pes tu­ri?“

Nie­kas Onai ne­bu­vo sa­kęs, kad po vi­sų jai at­lik­tų spin­du­li­nio bei che­mi­nio gy­dy­mo pro­ce­dū­rų bus ne­pa­tar­ti­na kur­ti šei­mos. Bet jau­nys­tė žai­džia pa­gal sa­vo tai­syk­les. 1976-ai­siais Ona su­si­ruo­šė iš­te­kė­ti. Ji jau lau­kė­si.

Ta­da ar tik ne še­ši Kur­šė­nų gy­dy­to­jai iš­reiš­kė sa­vo nuo­mo­nę dėl pa­dė­ties, ku­rio­je at­si­dū­rė Ona. Ji su­ži­no­jo, kad jie sa­vo bu­vu­siai dar­buo­to­jai lin­kį tik ge­ro, bet ji tu­rin­ti su­pras­ti, kad vy­rams rei­ka­lin­ga svei­ka mo­te­ris, o jei liks in­va­li­dė – su ja vis tiek ne­gy­vens. Kad ji ar­ba ne­pa­gim­dy­sian­ti, ar­ba mir­sian­ti.

Ona su­ti­ko, kad bū­tų nu­trauk­tas nėš­tu­mas.

Po de­šim­ties me­tų, kai jau ir ne­bes­va­jo­jo, kad sa­vas kū­di­kis dar ga­lė­tų ją pra­džiu­gin­ti krykš­ti­mu, O. Venc­ku­vie­nė, jau 40-me­tė, vėl pa­ju­to, kad lau­kia­si. Šį­kart ji nu­spren­dė apie tai nie­kam ne­pa­sa­ko­ti. Bet ar­tė­jo me­tas ei­ti dek­re­ti­nių ato­sto­gų – rei­kia ap­si­lan­ky­ti pas me­di­kus.

Me­di­kė, ap­žiū­rė­ju­si nėš­čią­ją, ta­rė: „Vis­kas ge­rai“.

Bet po šio ap­si­lan­ky­mo pra­si­dė­jo tai, ko O. Venc­ku­vie­nė ir ne­si­ti­kė­jo. „Kur­šė­nų me­di­ci­na su­ki­lo ieš­ko­ti ma­nęs kaip nu­si­kal­tė­lės“, – me­na ji.

Į dar­bo­vie­tę at­ne­šė raš­te­lį, ku­ria­me bu­vo nu­ro­dy­ta drau­ge su ant­rą­ja pu­se pri­si­sta­ty­ti pas gy­dy­to­ją.

Nuė­jo vie­na. Pak­laus­ta, ko­dėl vie­na, at­sa­kiu­si, kad sa­vo li­ki­mą spren­džian­ti pa­ti.

„Ar jau įka­pes tu­ri, jei ruo­šie­si gim­dy­ti?“ – nu­skam­bė­jo dar vie­nas šio gy­dy­to­jo klau­si­mas. Mo­te­ris at­sa­kė: „Ir gims­ta­ma, ir mirš­ta­ma vie­ną kar­tą“.

Ki­ta gy­dy­to­ja, O. Venc­ku­vie­nei pri­mi­nu­si jos li­gą, pa­klau­sė, ar ji jau pa­si­rū­pi­nu­si tes­ta­men­tu.

Po to­kių po­kal­bių O. Venc­ku­vie­nė na­mo grį­žo su­krės­ta, bet sa­vo gy­ve­ni­mo drau­gui, su ku­riuo la­bai ge­rai su­ta­rė, apie tai nie­ko ne­sa­kė.

Jos kū­di­kė­lis gi­mė

Kur­šė­niš­kiai me­di­kai nu­spren­dė O. Venc­ku­vie­nę vež­ti į Vil­nių, į On­ko­lo­gi­jos ins­ti­tu­to kli­ni­ką.

Kli­ni­kos gy­dy­to­ja pa­klau­si­nė­jo, kul­tū­rin­gai su ja pa­si­kal­bė­jo ir ta­rė: „Ga­li bū­ti ge­rai, bet ga­li ir liūd­nai“.

Par­va­žia­vu­si dar dar­ba­vo­si. Nors ne­ga­la­vi­mų ir pa­si­tai­kė, bet į me­di­kus ne­si­krei­pė. Bi­jo­jo, kad li­go­ni­nė­je jai ga­li bū­ti su­leis­ta vais­tų, su­ke­lian­čių prieš­lai­ki­nį gim­dy­mą.

O. Venc­ku­vie­nė ma­no, kad įta­kos jos svei­ka­tai ta­da tu­rė­jo ir kur­šė­niš­kių me­di­kų jai iš­sa­ky­ti žo­džiai: „Jei bū­tų pa­sa­kę: „Šau­nuo­lė, tu vis tiek ri­zi­kuo­ji“, ar pa­na­šiai, nuo­tai­ka bū­tų ki­ta. O da­bar ši­taip drėb­ti į akis: tes­ta­men­tą ra­šyk...“

Pa­si­ju­tu­si ne­ge­rai, vis bi­jo­jo kreip­tis į gy­dy­to­jus.

Gim­dy­mas vy­ko sun­kiai. O. Venc­ku­vie­nė sa­ko, kad vie­nas iš tų gy­dy­to­jų, anks­čiau pri­bloš­kęs ją sa­vo žo­džiais, iš­gel­bė­jo jai gy­vy­bę.

Gi­mė pus­sep­tin­to mė­ne­sio iš­ne­šio­tas 1850 gra­mų sve­rian­tis kū­di­kis. Pak­lau­sus, kas gi­mė, at­sa­kė, kad sū­nus, bet jis ne­gy­vens.

Ma­žy­lis paū­gė­jo Vil­niu­je

Ma­ma spė­jo pa­ma­ty­ti tik sa­vo nau­ja­gi­mio pa­mė­lu­sias pė­du­tes ir iš­girs­ti vi­sai ne­vai­kiš­ką bal­są.

Smal­su­mas ne­da­vė ra­my­bės: koks jis, jos sū­nus? Me­di­ci­nos se­se­rų pri­pra­šė, kad jį, gu­lin­tį li­go­ni­nės in­ku­ba­to­riu­je, jai pa­ro­dy­tų. Su­ti­ko: įlei­sian­čios, kai nie­ko iš gy­dy­to­jų sky­riu­je ne­bus.

Įlei­do. Gu­li trys ma­žy­liai. Se­se­lės lau­kia: ar at­pa­žin­si sa­vą­jį? O. Venc­ku­vie­nė iš­kart at­pa­ži­no: juo­dap­lau­kis, mie­ga lū­pą at­me­tęs.

Po de­šim­ties pa­rų jos ma­žy­tį kū­di­kė­lį, vie­nos gy­dy­to­jos pra­min­tą Mo­le­ku­le, iš­ve­žė į Vil­nių. Jai, ne­mai­ti­nan­čiai, ne­lei­do vyk­ti kar­tu.

Prieš iš­ve­žant aku­še­rė jį pa­krikš­ti­jo švęs­tu van­de­niu.

Išt­vė­ru­si apie de­šimt pa­rų, O. Venc­ku­vie­nė spau­džiant spei­gui nu­vy­ko pas sa­vo kū­di­kį ir bu­vo iš­bar­ta, kad ver­čiau apie sa­vo svei­ka­tą dau­giau gal­vo­tų, o ne apie ma­žiu­ko.

Kū­di­kis pa­ts mais­to ne­trau­kė, bu­vo mai­ti­na­mas ada­to­mis.

Na­mo jau 2,7 ki­log­ra­mo sve­rian­tį svei­ko vei­du­ko ma­žy­lį par­si­ve­žė su Mi­cai­čių, kur ta­da gy­ve­no, ko­lū­kio „Vol­ga“. Ties Šiau­liais jis pra­mer­kė vie­ną akį, o pri­va­žia­vus Kur­šė­nų til­tą jau žval­gė­si abiem.

Min­tys apie li­gą ne­bes­le­gia

2002 me­tais mi­rus vy­rui, O. Venc­ku­vie­nė li­ko vie­nas su pen­kio­lik­me­čiu sū­nu­mi. Ki­lus ne­su­ta­ri­mams su vy­ro gi­mi­ne, ėmė ka­muo­ti ne­mi­ga. Pa­ju­to, kad su svei­ka­ta kaž­kas ne­ge­rai. 2005-ųjų ko­vą vėl krei­pė­si į me­di­kus.

Gy­dy­to­jas, žvelg­da­mas į kom­piu­te­rio mo­ni­to­rių, ta­rė: „Aš jau ma­tau“. Jau esą pik­ty­bi­nių ląs­te­lių.

Sku­biai at­li­kus ty­ri­mus, nu­spręs­ta ope­ruo­ti. Ope­ra­vo gy­dy­to­jas V. Za­žec­kis.

Bu­vo skir­tas spin­du­li­nis gy­dy­mas, du kar­tus po 25 sean­sus. Pro­ce­dū­ros atė­mė daug svei­ka­tos. Mo­te­ris bu­vo įspė­ta po ope­ra­ci­jos ne­si­dar­buo­ti. O juk rei­kia ir gy­vu­lius pri­žiū­rė­ti, nes vien iš men­ku­tės 430 li­tų pen­si­jos kaip iš­gy­ven­si?

Pen­ke­rius me­tus var­to­jo vais­tus. Dar po ke­le­to me­tų me­di­kai vėl įta­rė, kad pa­žas­ty­je ran­da­si na­vi­kas. Pa­kar­to­ti­nai po pus­me­čio at­li­kę ty­ri­mus, jo ne­be­pas­te­bė­jo.

Da­bar O. Venc­ku­vie­nė re­gu­lia­riai lan­ko­si Šiau­lių on­ko­lo­gi­jos dis­pan­se­ry­je pas gy­dy­to­ją E. Žla­bie­nę. Jo­kių pa­ki­ti­mų, jo­kių me­tas­ta­zių ne­be­nus­ta­to­ma.

Mi­cai­tiš­kė vel­tui lai­ko ne­lei­džia, dar­buo­ja­si po na­mus, iš pen­si­jos dar ir su­si­tau­po. Dai­nuo­ja Mi­cai­čių et­nog­ra­fi­nia­me an­samb­ly­je, da­ly­vau­ja hu­mo­ro gru­pė­je.

Min­tys apie li­gą da­bar jos ne­bes­le­gia. „Kaip ki­tam gri­pas, kaip slo­ga, taip man – vė­žiuks“, – šyp­te­li mo­te­ris.

O la­biau­siai džiu­gi­na, kad do­ras, ge­ras užau­go jo sū­nus, ku­rio jai ne­bu­vo lei­džia­ma pa­si­gim­dy­ti.

Algimantas BRIKAS