Iš visų beveik penkių dešimčių Kelmės rajono Vijurkų vaikų globos namų auklėtinių tik vienos šeimos vaikai – visiški našlaičiai. Likusieji turi tėvus ir namus, tačiau juose nėra nei reikalingi, nei laukiami. Reta mama ar tėvas savo vaikus, gyvenančius valdiškoje įstaigoje, aplanko. Labiau vaikaičiais domisi seneliai, proseneliai.
Tėvai nepažįsta savo vaikų
Vijurkų vaikų globos namai – šviesūs, šilti, patogūs, išgražinti pačių vaikų ir auklėtojų darbeliais.
Šiuo metu trijose šeimynose Vijurkuose gyvena beveik penkios dešimtys vaikų. Mažiausioji mergytė, visų vadinama lėlyte, metukų sulaukė vasario 3-iąją. Vyriausieji jau beveik pilnamečiai. Yra besimokančiųjų amato Šiauliuose. Tačiau savaitgaliais visi globos namų gyventojai grįžta į Vijurkus. Čia – jų namai. Kitų neturi. Vijurkuose vaikai gyvena iki 18 metų, jei studijuoja – ir iki 24 metų.
Tik vienos šeimos vaikai – tikri našlaičiai. Likusiųjų tėvai – sveiki ir gyvi, bet, anot Vijurkų vaikų globos namų direktoriaus Petro Tverijono, savo atžalomis visiškai nesirūpina, užkrovę rūpestį, atsakomybę ir pareigą valstybei. Net nelanko. „Mūsų mažiausiąją lanko jos promočiutė. Ši moteris užaugino anūkę, o anūkė, pagimdžiusi mergytę, iškeliavo savais keliais. 9 mėnesių mažylė pateko pas mus“, – sakė direktorius.
Direktorius pasakojo, jog paaugusius vienos šeimynos vaikus patys nuvežė į gimtuosius namus tėvams parodyti. Patys tėvai septynerius metus į Vijurkus kojos nesugebėjo įkelti, nors visai netoli, tame pačiame Kelmės rajone, gyvena.
„Pažiūrėjo mama į savo vaikus. Ir ne tik nepažino, bet ir vardų neprisiminė. Grįžę vaikai pasakojo, jog labai nejaukiai jautėsi, o mamos kažkodėl bijojo. Tvirtino, neturėję apie ką su ta jiems svetima tapusia moterimi kalbėti. Skaudu, bet taip yra“, – apgailestavo direktorius P. Tverijonas.
Kai į Vijurkų vaikų globos namus patenka vaikai iš vienos šeimos, pirmą savaitę broliukai ir sesutės apgyvendinami viename kambaryje. Stresą, atvežti iš savųjų namų, jie ir taip patiria didžiulį, nežmonišką. Direktorius tvirtino neįsivaizduojąs, ką tie vaikai jaustų, jei ir valdiškoje įstaigoje būtų apgyvendinti atskiruose kambariuose. Specialiai tokiems ekstra atvejams kambariuose pastatytos ištraukiamos lovytės.
Kaip namuose
Vaikų namų darbuotojai pasakojo, jog stengiasi šių namų gyventojams sudaryti kuo geresnes sąlygas gyventi. Savaitgaliais leidžia ilgiau pasilepinti saldžiu ryto miegu. Kaip ir šeimose, švenčia gimtadienius, rengia Kūčių stalą, margina margučius prieš Velykas.
Valstybė vaikų namų vaikus aprūpina viskuo, ko tik jiems reikia. Tačiau vis viena šie namai, kad ir kokie jaukūs ir šilti būtų, yra valdiški. Kuo mažesni vaikai, tuo labiau jie ilgisi tikrųjų namų. Paaugę, pagyvenę – pradeda apsiprasti ir suprasti, kad tikruosiuose namuose jų lauktų šaltis, skurdas, netvarka, girtuokliaujantys tėvai.
„Ne sykį ir ne du, sugrąžinti į šeimas, vaikai patys prašėsi atgal į Vijurkus. Pirmiausia juos sugrąžino paprasčiausias dalykas – alkis“, – sakė direktorius.
Parama
Petras Tverijonas direktoriauti Vijurkų vaikų globos namuose pradėjo 2009-aisiais.
„Prieš daugelį metų Vijurkų mokykloje pradėjau savo, kaip mokytojo, profesinį kelią – mokiau vaikus fizikos. Ratas apsisuko – vėl grįžau“, – šypsojosi P. Tverijonas.
Direktoriui teko didieji darbai Vijurkų vaikų globos namuose. Remonto reikėjo verkiant, – direktorius savo kabinete su keturiais dubenimis nuo lietaus gynėsi, kol sykį net šviestuvas į vieną įkrito.
Rekonstravus Vaikų namus, viskas pasikeitė: nušvito pastato išorė, modernizuotos šildymo ir karšto vandens, santechnikos sistemos, pakeistos durys, grindų danga. Labai modernioje, su skaitmeninėmis švieslentėmis sporto salėje gali vykti aukščiausio lygio varžybos. Daug treniruoklių. Kiekviena šeimyna turi po televizorių, muzikinį centrą. Žaislų – nesuskaičiuojama galybė.
Kiekviena šeimyna turi savo virtuvėlę, kurioje yra įranga, baldai, indaplovės, viryklės, trijų rūšių termosai. Vijurkų vaikų globos namai rekonstruoti padedant Norvegijos karalystės Floro savivaldybei, su kuria 2001 metais Kelmės rajono savivaldybė pasirašė bendradarbiavimo sutartį. Namai turi ir kitų draugų, geradarių, tokių, kaip Nato kariškiai, atliekantys misiją Zokniuose, samariečiai.
„Mūsų darbuotojai labai stengiasi, kad vaikams būtų jauku, kaip tikruose namuose“, – sakė direktorius.
Dalia KARPAVIČIENĖ
