Jaunosios kartos aktorius Vytautas Rumšas gina savo bendraminčius, iškeitusius teatro sceną į televizijos ekraną: „Tik taip gali išgyventi“.
Vaidini teatre, dirbi televizijoje, vedi renginius – kuri veikla arčiausiai širdies?
Kai myli, negali išskirti žmogaus savybės, dėl kurios labiausiai tave jis žavi – myli visumą. Taip ir su darbu – vertini profesijos kompleksiškumą. Kiekviena aktorinio darbo dalis – teatras, kinas, televizija, poezijos skaitymas ar dainavimas – yra žavinga. Žinoma, dažnai negali rinktis nori kažkuo užsiimti ar ne. Didelė prabanga dirbti tik teatre, tačiau kiekvienam aktoriui jis profesiškai būtinas.
Kuo žavi kiekvienas užsiėmimas?
Darbo specifika visur skirtingai skiriasi. Teatras yra gyvas procesas – išgyveni visą amplitudę jausmų per kelias valandas, kuomet kine šlifuoji kiekvieną emociją po kelis kartus. Tuo tarpu darbas su „Dar pažiūrėsim“ komanda – linksmybės, improvizacijos, tiesiog smagus laiko praleidimas. Renginių vedimas – galimybė sutikti naujus žmones, kaskart tai iššūkis – ar mokėsiu suvaldyti publiką.
V. Rumšas (nuotr. Fotodiena.lt/Roko Medonio)
Nėra galimybių kurti
Neskaudu, jog tik iš darbo teatre neįmanoma išgyventi?
Vienam reikia saugumo, o man paskata stengtis, nesustoti ir yra tas profesijos neužtikrintumas. Gal nuolatinis nerimas neleidžia sustabarėti, priverčia keistis – tiek profesine, tiek žmogiška prasme.
Kaip vertinate kritiką jaunosios kartos aktorių atžvilgiu? Neva teatrą jie visai užmiršę.
Pilni barai tokių kritikų ir kultūros žinovų!
Puikiai suprantu kolegas – išlaikyti save, šeimą, leisti sau laisvo laiko juk norisi. Tačiau kas ir kaip ką dirba televizijoje – kiekvieno reikalas. Aktorius kaip maža įmonė, ir pats sprendžia, kiek ir kur jam reikia rodytis, iš ko bandyti išpešti dėmesį, kokią auditoriją pritraukti.
Tačiau šioje situacijoje tikrai ne aktorius vertėtų kaltinti.
O ką?
Ant vienos rankos pirštų būtų galima išvardinti tikrai gerus režisierius, gebančius panaudoti aktoriaus pajėgumus. Kiek rimtų, svarbias temas rutuliojančių spektaklių matėte? Retas kuris pasiryžta kurti iš idėjos, neatsižvelgdamas, jog darbas bus nepelningas. Tad ir tenka galvoti apie spektaklius, galinčius patenkinti plačiosios auditorijos skonį.
V. Rumšas (nuotr. Fotodiena.lt/Rasos Jonaitienės)
Kaip pats vertinate dabartinę teatro būklę?
Labai blogai. Nėra galimybių judinti žmonių savimonę – teatrams tiesiog nebeapsimoka ką nors kurti. Valstybės politika, nauji mokesčiai žlugdo kultūrą. Tada ir lieka kalti visi jauni aktoriai, neva nesąmones televizijoje išdarinėjantys.
Hamleto vaidint netrokšta
Kas jums artimiau: drama ar komedija?
Nenoriu būti vienpusišku aktoriumi – noriu mokėti ir prajuokinti, ir pravirkdyti. Viskas turi būti pusiausvyroje.
Pastaruoju metu žmonės eina į teatrą norėdami atsipalaiduoti – dramų asmeniniuose gyvenimuose pakanka. Iš kitos pusės, dar tik nedaugelis sugeba atskleisti kokybiško humoro paslaptis.
Turite svajonių vaidmenį?
Svarbiau turėti galimybę dirbti su talentingais kūrėjais, aktoriais. Kūrybinis rezultatas, džiaugsmas po bendro darbo svarbesnis nei mėgavimasis asmenine sėkme.
Kokių epitetų norėtumėte sulaukti iš savo gerbėjų?
Norėtųsi kada išgirsti, kad esu talentingas, profesionalus aktorius. Tačiau iki to – dar ilgas kelias.
Prabangos nereikia
Esate jaunosios kartos aktorius. Ką dar norite suspėti nuveikti?
Visokiausių! Iš profesinės pusės – norėčiau pabandyti režisuoti. O asmeniniame gyvenime – pagaliau surasti laiko staliaus įgūdžiams lavinti. Medis mane visąlaik traukė, jaučiu, jog kažką knibinėdamas, švitrindamas atsipalaiduoju.
V. Rumšas ir Agnė Jagelavičiūtė (nuotr. Fotodiena.lt/Rasos Jonaitienės)
Lietuvos megalėčiau palikti dėl jos gamtos grožio. Mano šaknų galima ieškoti kažkur prie didelio ąžuolo ar laukuose.
Turite beprotiškų svajonių?
Nepamenu iš kur, bet esu girdėjęs patarimą: „tegu svajonės attitinka realybę“. Nereiškia, jog reikėtų prisibijoti planuoti, tačiau kiekvieną svajonę derėtų apgalvoti, įvertinti, ar verta judėti pasirinkta linkme.
Ar svarbūs jums pinigai?
Man nereikia rpabangos, tačiau materialinį saugumą turiu jausti. Jei neparvilksiu namo mamuto, nesijausiu vyru. Jei neturiu galimybės pasirpinti artimais žmonėmis, jaučiuosi labai nejaukiai.
