Vakarų spaudos puslapiuose tebeaptarinėjamas Irakas, Amerika, Jungtinės Tautos, Bušas, dėmesio sulaukia ir Putinas. Penktadienio (09.26) laikraščius apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Mykolas Drunga.
Mes niekada nepalaikėme karo su Iraku, tačiau nesiginčijome ir su viena pagrindinių jo prielaidų, rašo “New York Times” redaktoriai ir tęsia: kaip ir prezidentas Bušas, buvome įsitikinę, kad Sadamas Huseinas slepia daug cheminių bei biologinių ginklų ir agresyviai siekia įsigyti branduolinių ginklų. Kaip ir prezidentas, manėme, kad tie ginklai kėlė rimtą pavojų Jungtinėms Valstijoms ir visam pasauliui. Dabar atrodo, kad ši prielaida buvo klaidinga. Negalime po laiko kaltinti vyriausybės dėl jos pirminių išvadų. Ji rėmėsi geriausiais turimais žvalgybos duomenimis, vedusiais ir buvusią Klintono vyriausybę, ir sąjungininkų vyriausybes prie tų pačių išvadų. Tačiau ir puikiausia žvalgyba gali klysti, o tikimybė, kad šiuo atveju taip iš tikrųjų ir buvo, rodo, kodėl prevencinis karas - Bušo vyriausybės strategija nuo rugsėjo 11-osios - yra toks neišmintingas pagrindas saugumo politikai. Jei žvalgybos duomenys ir pavojaus įvertinimai tokie netobuli, jais pasikliauti, kad būtų pateisinamas prevencinis karas, pernelyg pavojinga.
Griežčiau pasisako Britanijos dienraštis “Guardian”. Po visų oficialių tyrimų, abipusių politinių kaltinimų ir nesutarimų, vienas faktas dėl Irako atrodo nebeginčytinas: tuo metu, kai karas buvo pradėtas, Irakas neturėjo tų masinio naikinimo ginklų, kuriuos Jungtinės Amerikos Valstijos ir Didžioji Britanija skelbė jį turint. Dėl to Irakas ir nekėlė tos “tikrai rimtos grėsmės” Britanijos valstybiniam interesui, Artimųjų Rytų regionui ir Amerikai, kaip buvo oficialiai skelbiama. Amerikiečių ir britų nutarimas užkirsti kelią tolesnėms Jungtinių Tautų ginklų inspekcijoms, nepaisyti Saugumo Tarybos daugumos ir pasinerti į mirtiną, neribotą, nuostolingą konfliktą tad buvo skubotas, nereikalingas, klaidingas. O jeigu būtų sakoma, kad bepigu kalbėti po laiko, tai primintina, kad prieš karą Britaniją ir Ameriką kelissyk įspėjo ir Hansas Bliksas, ir ankstesnės inspekcijos grupės, ir savo pačių žvalgybos ekspertai, kad tikrų įrodymų dėl masinio naikinimo ginklų trūksta. Buvo daug klausimų, visi sutiko, kad į juos reikia atsakyti, bet kaip tik todėl ir reikėjo tęsti inspekcijas. Dažnai sakoma, kad, jei ne karas, Sadamas vis dar būtų valdžioje. Bet jei tikslas buvo jį nuversti, kodėl tai nebuvo skelbiama tiesiai šviesiai? Todėl, kad Britanijoje tai būtų laikoma neteisėta, rašo “Guardian” redaktoriai.
Ne buvusio karo pateisinimo, o dabartinės Irako tikrovės tema Pietų Vokietijos dienraščio “Sueddeutsche” bendradarbis Peteris Miunchas rašo, kad okupacija atrodo kaip abejotinas, o praktiškai ir labai sunkus užmojis. Daug geriau skamba kiti žodžiai pokarinei padėčiai apibūdinti - valstybės kūrimas, taikos misija, spartus nugalėtos šalies suverenumo atkūrimas. Tarp šių dviejų polių, plakatiškai tariant, tarp blogio ir gėrio, ir vyksta ginčas dėl naujos rezoliucijos Irako ateities atžvilgiu. Iš esmės Jungtinės Valstijos nori ir toliau išlaikyti okupanto statusą ir tam prašo tarptautinės pagalbos. Priešininkai, ypač prancūzai ir vokiečiai, reikalauja atsakomybę suteikti Jungtinėms Tautoms, o valdžią greitai perduoti pačių irakiečių vyriausybei. Tai būtų moralu ir atitiktų tarptautinę teisę, tačiau su tokia rezoliucija būtų išduodamas tik nepadengtas vekselis, rašo P. Miunchas. Jungtinės Tautos per silpnos, kad perimtų amerikiečių vaidmenį, vokiečiai pasiųstų tik kelis policininkus mokymui, prancūzai išvis nusigręžia, Europos Sąjungos du šimtai milijonų eurų nublanksta prieš Bušo iš Kongreso reikalaujamus 87 milijardus dolerių, o irakiečių vyriausybė - kas tai galėtų būti? Miunchas daro nemalonią išvadą, kad Amerika yra vienintelė, kuri Irake gali sukurti saugumą. O ir atkūrimo darbuose jai tenka pagrindinė našta bei atsakomybė. Aišku, teisėta iš jos reikalauti atlygio už šunkeliais nuvestą politiką. Tačiau neteisinga bandyti ją dėl senų sąskaitų kuo greičiau iš Irako išstumti, nes tai vestų prie chaoso.
Dienraštis “Wall Street Journal” iš dalies kita tema rašo: andainykštis Amerikos partneris susvetimėjo. Šalis turi negaluojantį ūkį su išpuikusiu valstybiniu sektoriumi, jos vyriausybė vis labiau autokratiška, jos intelektualų klasėje dominuoja vienodai mąstantieji, retai kada susiimantys su biurokratija, ją valdo prezidentas, kuris nepakenčia prieštaravimų ir kurio populiarumas tiesiogiai proporcingas jo tiesmukumui prieš Ameriką... Mes kalbame apie Prancūziją. Bet labai greitai tai gali tikti ir Rusijai - su daug rimtesniais padariniai JAV interesams pasaulyje. Bušas laiko save gerai pažįstančiu žmones ir beveik nuo pat pradžių nusprendė, kad jis ir Putinas - draugai. Tačiau viena iš Amerikos diplomatijos silpnybių visada buvo polinkis aukštinti žmogų, visai ignoruojant jo vadovaujamos sistemos tikrovę ir jo paties aplinką. Asmeniški ryšiai ir palankumas nesustabdė Michailo Gorbačiovo represinių veiksmų Lietuvoje. Borisas Jelcinas užpuolė Čečėniją, kai jo draugai Vakaruose jį aukštino kaip didelį demokratą. Vladimirą Putiną plėšo dvi skirtingos interesų ir patarėjų grupės. Jį per daug lenkia tie, kurie nori autoritariškesnio ir antiamerikietiškesnio požiūrio į vidaus bei užsienio politiką, o priešingos stovyklos atstovai vis labiau tikisi stipresnio amerikiečių žodžio. Rusijos spaudos laisvės varžymai, teismų politizavimas, žmogaus teisės Čečėnijoje, organizuotos opozicijos Rusijoje stoka, didėjanti saugumo tarnybų įtaka - visa tai nėra tik rusų vidaus reikalai. Jei jųdviejų draugystė tikra, Putinui nepakenktų šį savaitgalį iš Bušo išgirsti truputį teksasietiško atvirumo. Konkrečiai jis turėtų išgirsti, kad tebesitęsiantis demokratijos aižėjimas Rusijoje kelia pavojų Amerikos ir Rusijos santykių stabilumui.
Dienraščio “Washington Post” redaktoriai piktinasi, kad Putinas mėgsta lyginti Rusijos karą prieš Čečėnijos separatistus su Amerikos vadovaujamais žygiais prieš terorizmą Irake ir Afganistane. Iš tikrųjų šis palyginimas nešvankus. Čečėnijoje rusų daliniai nušlavė demokratiškai išrinktą vyriausybę, užmušė dešimtis tūkstančių civilių gyventojų, kitus privertė iš pabėgėlių stovyklų grįžti į karo zoną, pavertė sostinę ir kiekvieną didesnį miestą griuvėsiais, beatodairiškai suvarė ištisų kaimų vyriją į kankinimų ir naikinimo stovyklas - ir taip sukrėtė krašto piliečių visuomenę, kad anksčiau paraštėje buvę islamo ekstremistai išaugo į reikšmingą jėgą. Spalį numatyti rinkimai teikė šiokios tokios vilties politinei pažangai. Jei labai nepopuliariam Kremliaus statytiniui Achmadui Kadyrovui pakeisti būtų buvęs pasirinktas koks nors pasitikėjimą įkvepiantis čečėnų vadovas, prasmingos derybos dėl respublikos ateities būtų buvusios įmanomos. Vietoj to, Putinas pasirinko stalinistinį kelią - pašalinti Kadyrovo pagrindinius priešininkus ir padaryti būsimus rinkimus tik spektakliu.
