Ketvirtadienio (06.19) Vakarų spaudos apžvalgoje dominuoja Europos klausimai. Užsienio laikraščius apžvelgia “Laisvosios Europos” radijo žurnalistas Gintaras Aleknonis.
Europos sostinės tiek įkaitusios ir rodo tiek tuščių gestų, kad labai sunku suprasti, kada į tuos gestus reikia žvelgti rimtai, Amerikos dienraštyje “Wall Street Journal” rašo Metju Kaminskis. Pavyzdžiu apžvalgininkas paima Europos konstituciją. Po ilgus mėnesius trukusių ginčų taip ir nežinai, kaip reaguoti į galutinį konstitucijos projektą, kurį Valeri Žiskaras d’Estenas pateiks Sąjungos šalių vadovams. Ar šį dokumentą reikia rimtai analizuoti, ar jį perskaičius pakanka paprasčiausiai nusižiovauti. Europos ateities konventas neišgrynino dabartinių Europos Sąjungos įstatymų. Konstitucija tik siūlo Briuselyje kurti naujas darbo vietas ir Europos Komisijai suteikti naujus įgaliojimus, vienu žodžiu, Europos Sąjungai suteikti teisines valstybės galias. Tačiau ar ši konstitucija iš esmės keičia Europos Sąjungą?
Europos konstitucijos projektas Britanijoje sulauks kritikos, Londono verslo dienraštyje “Financial Times” teigia Britanijos parlamento narys leiboristas Piteris Mandelsonas. Tiesa, jau Mastrichto sutartyje buvo pripažinta, kad Europos Sąjunga yra daugiau negu vien bendra rinka, dokumente buvo skyriai apie vieningą užsienio politiką, bendrus teisinius reikalavimus, vidaus politikos suartėjimą. Nekyla abejonių, kad Britanijai bus nelengva taikytis prie Europos konstitucijos reikalavimų. Tai visų pirma liečia baudžiamųjų įstatymų derinimą. Britams šioje srityje teks reikalauti išimčių, nors ir laikinų. Tačiau, antra vertus, imigracijos, pabėgėlių, policijos bendradarbiavimo klausimais reikia siekti vienybės, tik taip bus galima veiksmingai kovoti su neteisėta narkotikų ir ginklų prekyba, neteisėta migracija.
Britų parlamentaro nuomone, dar daugiau prieštaravimų galima įžvelgti kuriamoje bendroje Europos Sąjungos užsienio politikoje. Aš nepritariu konservatorių tikinimams, esą Irako karas parodė, kad vieninga Europos Sąjungos užsienio politika neįmanoma, rašo Mandelsonas. Jo nuomone, Irakas parodė, kad Europos šalys nesugeba vieningai analizuoti tarptautinių pavojų. Būtent šioje srityje reiks nemažai nuveikti.
Kitas britų laikraštis “Independent” imasi aptarinėti imigracijos į Europą problemas. Deividas Bekhemas yra ekonominis migrantas, rašoma redakciniame straipsnyje. Taip pirmiausia pagalvoji išgirdęs apie šio garsaus futbolininko perėjimą iš Mančesterio į Madrido klubą. Visi šiais laikais ieško geresnio darbo ir dėl jo kraustosi iš vienos šalies į kitą.
Deja, esama gerokai daugiau pavyzdžių, kai imigrantai rizikuoja gyvybe. Visoje Europoje girdime apie pavojingose kelionėse žuvusius ir išsvajotojo tikslo taip ir nepasiekusius imigrantus.
Šalims, kurios remiasi darbo jėgos laisvo judėjimo principu, Europos Sąjunga kelia prieštaringus jausmus, rašo “Independent”. Labiausiai nepateisinamas yra Prancūzijos, Vokietijos ir Austrijos reikalavimas kurį laiką riboti laisvą darbininkų judėjimą iš naujųjų bendrijos šalių. Lenkija, Čekija, Slovakija ir kitos kandidatės tikrosiomis Sąjungos narėmis taps kitą vasarą, tačiau jos nebus lygiateisės narės. Lenkai, čekai ar slovakai negalės laisvai važiuoti į Prancūziją, Vokietiją ar Austriją ir ten ieškoti darbo. Taip, kaip gali daryti švedai ar graikai. Tačiau jie visi galės vykti į Britaniją. Reikia tik pasveikinti ponus Stro, Blanketą ir Bleirą, kurie kitoms Europos Sąjungos šalims parodė gražų pavyzdį.
Prezidentas Bušas Irake ir Afganistane parodė, turįs pakankamai ryžto bei karinės galios ir galįs tarptautinę bendruomenę palenkti Amerikos valiai, dienraštyje “Washington Post” rašo Džimas Hoglandas. Dabar Bušui reikia sukurti platesnę veiklos strategiją, kuri karines pergales sujungtų su tvirta diplomatija. Įvykusius pokyčius reikia paversti ilgalaike pažanga.
Klasikinė diplomatija ir prasmingos tarptautinės derybos jau nebeveiksmingos. Bušo vyriausybės pradėta kova su terorizmu iš esmės militarizavo Jungtinių Valstijų užsienio politiką, kuri tapo svarbiausia pasaulio politine jėga.
Tačiau karinės pajėgos negali pakeisti politikos. Karinius veiksmus turi lydėti veiksminga diplomatija. Diplomatija turi vadovauti, o esant reikalui ir tramdyti karinę jėgą. Amerikos jėga negali pasaulyje įtvirtinti vienašališkos ir nesubalansuotos jėgos sistemos, rašo Hoglandas. Apžvalgininkas tikina nesiekiąs įtvirtinti daugiašališkumo arba dar agresyvesnio Prancūzijos siūlomo daugiapoliariškumo principo. Karinę jėgą būtina susieti su vertybėmis, kurios yra brangios visoms demokratinėms šalims.
Britų dienraštyje “Guardian” komentuojamos BBC apklausos išvados, kurios liudija, kad Amerika žavi ir kartu siutina pasaulį. Baltieji rūmai turėtų atkreipti dėmesį, kad laimėjusi Irako karą Amerika pralaimi visuomenės nuomonės mūšį, visų pirma branduolinių ginklų neplatinimo, kovos su skurdu ir visuotiniu klimato atšilimu klausimais. Vienuolikoje šalių apklausus apie 11 tūkstančių žmonių aiškėja, kad Vašingtono sprendimas nuversti Sadamą Huseiną laikomas labiau klaidingu nei teisingu žingsniu. Dar didesnį nerimą turėtų kelti tas faktas, kad musulmoniškose Indonezijoje ir Jordanijoje Amerika laikoma pavojingesne už “Al Qaeda” teroristų organizaciją.
Visuomenės apklausos rodo, kad labai skiriasi angliškai kalbančių ir kitų šalių požiūris į Ameriką. Kanada, Australija, Britanija, drauge su Izraeliu yra vienoje pusėje, o Prancūzija, Rusija, Jordanija, Korėja - kitoje. Pirmosios Ameriką laiko gėrio jėga, o kitos - ne.
Pasak “Guardian”, Amerikos įvaizdžiui didelę įtaką daro Džordžas Bušas, kuris įsivaizduojamas kaip tikras kaubojus. Prezidentui reiktų nemažai nuveikti, siekiant pasaulį įtikinti savo gerais norais. Nes kol kas pasaulis mano, jog daugiau problemų kelia ne Jungtinės Valstijos, o jų vadovas.
Šiandieninį militarizmą geriausiai apibūdina kairuoliški karininkai, kurie vadovavo sukilimui, paskui už tai buvo įkalinti, o paskui tapo tokie populiarūs, kad didele balsų dauguma laimėjo prezidento rinkimus, Amerikos dienraštyje “Christian Science Monitor” rašo Enrikas Gersis. Tokios tradicijos pradininku, tėviškai palaiminus Fideliui Kastro, tapo Hugas Čavezas - Venesuelos armijos pulkininkas 1992-aisiais vadovavo nepavykusiam valstybės perversmui, dvejus metus už tai sėdėjo kalėjime, o 1998-aisiais buvo išrinktas prezidentu. Panašus ir Ekvadoro prezidento Lučio Gutereso likimas.
Šiam naujajam militarizmui būdingas priešiškumas demokratijai ir atviram ūkiui. Regis, šiame militarizme svarbų vaidmenų vaidina populizmo prieskonis, ryškūs ir komunizmo daigai. Iš esmės tai atspindi visuomenės nepasitenkinimą Lotynų Amerikos demokratija. Paradoksas, kad tokia padėtis nekelia nerimo Jungtinėms Amerikos Valstijoms. Tiesa, tai suprantama - po rugsėjo 11-osios visa Vašingtono užsienio politika remiasi valstybės saugumo matu. Anksčiau Amerikai didesnio rūpesčio nekėlė nei Somosa nei Duvaljė, tad kodėl dabar reiktų rūpintis Čavezu ar Guteresu?
