REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Vakar suėjo 20 metų, kai Lietuvos gyventojai 1991 –ųjų vasario 9 dieną visuotinėje apklausoje (plebiscite) pasisakė už nepriklausomą ir demokratinę Lietuvą. Tokios Lietuvos pageidavo net 90 proc. atėjusiųjų balsuoti.

REKLAMA
REKLAMA

Kas atsitiko, kad tokia įsimintina data pamiršta? Gal todėl, kad gėda prisiminti? Nes tokia pat dalis (90 proc.) gyventojų, po 12 metų dalyvaudami referendume dėl stojimo į Europos Sąjungą, mūsų valstybės nepriklausomybės jau atsisakė.

REKLAMA

Reikėjo pripažinimo

1990 metų kovo 11-ąją Aukščiausiajai Tarybai paskelbus Nepriklausomybės atkūrimo aktą tapome tik savo širdyse laisvi. Mitinguose skandavome: „Lietuva bus laisva!“ Ir štai laisva, bet pasaulis neskubėjo jos pripažinti. Užmegzti diplomatinių santykių.

Ir po kruvinųjų 1991 metų sausio 13-osios įvykių pasaulis nepriklausomos Lietuvos dar nepripažino.

Tų metų vasario 9 dieną buvo surengta visuotinė apklausa, tarptautinėje teisėje vadinama plebiscitu. Dalyvavome noriai ir veikiami Sąjūdžio dvasios. Šiuo plebiscitu siekta padėti atkurtos valstybės Aukščiausiajai Tarybai. Kad turėtų neginčijamą argumentą, jog Lietuvos valstybės nepriklausomybė yra ne tik Aukščiausiosios Tarybos deputatų, bet ir visų gyventojų noras. Ir žmonės tai patvirtino. Už nepriklausomą demokratinę Lietuvą pasisakė 90 proc. balsavusiųjų per plebiscitą.

REKLAMA
REKLAMA

1991 metų vasario 11-ąją Parlamento pirmininkas Vytautas Landsbergis pasirašė deklaraciją „Dėl Lietuvos Respublikos lygiateisio dalyvavimo pasaulio valstybių bendrijoje“. Plebiscitas tapo šios deklaracijos pagrindiniu argumentu.

Ar tokias teises turime dabar, kai esame Europos Sąjungoje? Visiškai lygias?

Žengte marš – į naują maišą

Galėjome nepriklausomi ir likti, nelįsti į maišą, nerizikuoti savo nepriklausomybe, tačiau jau 1995–aisiais pasiprašėme priimami į broliškąją Europos Sąjungą. Buvome suvilioti svajonių apie ES pinigus. Kaip mūsų ūkininkai praturtės gavę milijardus eurų. Kaip mūsų įmonės atsigaus, gavusios finansinių injekcijų iš įvairių fondų. Kaip Vakarų europiečiai pasiruošę mus padaryti tokius konkurencingus, kad pavytume ES valstybes senbuves. O mes slapčia tikėjomės ne tik pavyti, bet ir aplenkti.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Europos Sąjunga demonstravo didelį nenorą mus priimti. Pridiktavo sąlygų. Tarp jų – ir Lietuvos žemę po pereinamojo laikotarpio leisti įsigyti. Ir Ignalinos atominę elektrinę uždaryti po pereinamojo laikotarpio. Po to noras būti europiečiais staiga ėmė blėsti.

Štai tada Europa išsigando, kad Lietuvos netenka dar nė nepriėmusi jos į Sąjungą.

Besirengiant 2003 metų gegužės referendumui dėl mūsų priėmimo į ES (tiksliau sakant, referendumui, skirtam 1991–ųjų plebiscito rezultatams panaikinti), vilionėms buvo pasitelkta ir tarptautinė viešųjų ryšių agentūra. Politikai, viešieji ryšininkai kalbomis, skrajutėmis, balionėliais su ES simbolika ir televizijos reklamomis, kaip Europa giria bei perka lietuviškus spirgius, praplovė mūsų piliečių smegenis. Po kaimus zujo specialūs agitatorių autobusai, apklijuoti ES vėliavomis.

REKLAMA

Balsavo alus ir skalbimo milteliai

Tačiau žmonių nuotaikos vis tiek nebuvo geros, atrodė, kad labiau norėjo likti nepriklausomi. Lietuvos politikai, suabejoję, kad referendumas gali nepavykti, skubiai pakeitė įstatymą, kad žmonės galės savo valią pareikšti ne vieną, bet dvi dienas! 2003 metų gegužės 10-ąją ir gegužės 11-ąją.

Politikų panika kilo tada, kai pirmąją referendumo dieną žmonių aktyvumas tesiekė 17–25 proc. Kai kuriuose kaimiškuose rajonuose žmonės mieliau daržuose sodino svogūnus. Oras geras, sodai žydi, darbai nelaukia. Bet Europa buvo dar nekantresnė. Tad antrąją referendumo dieną buvo pasitelkta „sunkioji artilerija“. Seimo nariai patys važinėjo po savo rinkimų apygardas ir ragino žmones balsuoti už stojimą į ES. Bažnyčios ragino tikinčiuosius. Prekybos centruose balsavusiems referendume ir gavusiems tai liudijantį lipduką buvo dalijami alaus buteliai, negeriantiems – skalbimo milteliai. Ir pasiryžimas įstoti į ES antrą dieną iškart šoktelėjo. Šoko tol, kol įstojimui į ES pritarė 91 proc. atėjusių rinkėjų. Visiems nušluostėme nosis! Su milteliais. Tokio lietuviško noro būti Sąjungoje nepasiekė nė viena nauja ES narė. Viršijome rekordą.

REKLAMA

Seimo rekordas

Dar vieną Sąjungos rekordą pasiekė Lietuvos Seimas, pirmasis Bendrijoje pasirašęs ES įstojimo sutartį. 4,8 tūkst. puslapių dokumentą parlamentarai skubos tvarka ratifikavo 2003 metų rugsėjo 16–ąją.

Prieš balsavo tik tuometinis Seimo narys Stanislovas Buškevičius ir dabartinis parlamentaras Julius Veselka. Susilaikė Mykolas Pronckus.

Balsavimo Seime dėl stojimo į ES sutarties ratifikavimo rezultatai

(2003 09 16)

 

Įdomu, kaip dabar jaučiasi politikai, tąkart balsavę už stojimą į ES?

Balsavo UŽ

Seimo narys Petras Gražulis, nors ir tikėjęsis, kad Europa mus išmokys šimtametės demokratijos tradicijų, dabar jaučiasi skaudžiai nusivylęs:

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

„Dieve gink! Jau niekada gyvenime už stojimą į ES nebalsuočiau. Vien tik homoseksualų teisės jai rūpi. Dar nepriėmėme įstatymo, apribojančio homoseksualizmo propagavimą, o jau žmogaus teisių komisarė pas mus atlėkė. O Europos Parlamentas jau pasmerkė Lietuvą. Iš anksto. O Prancūzija pardavė Rusijai karinį laivą „Mistralį“ – ir nieko. Europos Parlamentas tyli. Nors Rusija giriasi, kad su „Mistraliu“ galėjo per 45 minutes okupuoti Gruziją. Lietuvą dar greičiau galėtų okupuoti, jei „Mistralis“ į Baltijos jūrą įplauktų. Ar Europai rūpi mūsų saugumas? Nė kiek.

REKLAMA

Gal ekonominis saugumas rūpi? Ne. Vokietija susitarė su Rusija ir tiesia per Baltijos jūrą „Nord Stream“ dujotiekį. Aplenkiantį Lietuvą. Mes ir vėl apeinami. Mūsų interesai nerūpi niekam. Tas vamzdynas Skandinavijos šalims netrukdo. Mes iš vienos mėšlo krūvos pataikėme į naują mėšlo krūvą. Koks moralinis supuvimas Europoje toleruojamas. O aš kadaise, kaip ir Bažnyčia, už Europos Sąjungą žmones agitavau. Ir aš tikėjausi kitokio požiūrio į daugelį vertybinių dalykų. Atsimenate, lakstė eurokomisarai po mūsų kalėjimus, ūkininkų tvartus, domėjosi, kokios yra kalinių ir gyvūnų gyvenimo sąlygos. Bet ar atlėkė į kaimą pas paprastą žmogų? Ar pasidomėjo, kaip jis vargsta? Kokiomis sąlygomis gyvena? Ne, jiems žmonės nerūpi. Jei turėtume principus, galėtume nereaguoti į Briuselio reikalavimus. Ką jie mums padarytų?

REKLAMA

Mes mažai juos, vakariečius, pažinojome. Manėme, kad turi šimtametę demokratijos patirtį, pasisemsime iš jų krikščioniškosios Europos vertybių. Išaiškėjo, kad jie patys trypia tas vertybes, kurios buvo kurtos šimtmečiais. Šiandien jos trypiamos!“

Balsavo PRIEŠ

Seimo narys Julius Veselka sako tada nebuvęs apimtas euforijos:

„Aš ir dabar balsuočiau „prieš“. Nes tikrai esu laisvas žmogus iš prigimties. „Dūšioje“. Ne pagal kepurę. Todėl turėjau balsuoti „prieš“. Mūsų politikams Briuselis labai naudingas. Politikai dabar Briuseliui „nuleidžia“ savo šunybes. Čia daromas šunybes. Elitui Briuselis reikalingas, kad nebūtų tiesioginės atsakomybės už savo veiksmus. Esą Briuselis liepė. Politinis elitas apgavo tautą. Pirma reikėjo nepriklausomiems pagyventi. Išmokti bendradarbiauti su laisvais kaimynais. Nelįsti į kokias nors sąjungas, kur galėtume vieni kitus skųsti. Kaip anksčiau Maskvai, o dabar – Briuseliui. Kol mes savo valstybėje neišmokome savarankiškumo pamokų, gyventi kokioje nors Sąjungoje yra blogis. Dabar jau neišmoksime savarankiškumo. Praradome šansą. Manau, dabar būtų daug daugiau žmonių, kurie balsuotų prieš ES“.

Olava STRIKULIENĖ

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų