IX skyrius
– Deimjenai! – sušukau, bet jis nekreipė į mane dėmesio. – Deimjenai, paleisk!
Jis laikė Oskarą už marškinių ir talžė veidą.
– Girdi mane, blet, ar ne?! Jei dar kartą ją paliesi – užmušiu! – rėkė.
– Deimjenai, po galais! – užrikau, visai praradusi kantrybę, – Paleisk jį, idiote!
Deimjenas, nieko nesuprasdamas, pažvelgė į mane, bet atsiplėšė nuo Oskaro ir priėjo taip arti, kad turėjau gerokai atsilošti, kad matyčiau jo veidą.
– Nori, kad jis ir toliau tave daužytų? – piktai sumurmėjo.
– Jis manęs nemušė. Neišsigalvok. Tramdyk savo fantaziją.
– Tai iš kur tada tokios mėlynės, ką?
– Nukritau nuo laiptų, – vėl pamelavau.
– Tai iš pradžių alergija, o dabar jau nuo laiptų nukritai? – prisimerkė ir dar labiau pasilenkė prie manęs.
– Koks apskritai tavo reikalas, iš kur pas mane mėlynės?! – vėl užstaugiau ir pasitraukusi nuo jo, atsiklaupiau prie sumušto Oskaro.
– Joks, – išgirdau kaip tyliai atsakė, bet neatsisuko.
– Kas čia vyksta? – atsklido susirūpinęs tarpdury pasirodžiusio Lino balsas.
– Nieko. Jau nieko, – piktai burbtelėjau. Jis tik gūžtelėjo pečiais ir grįžo atgal.
– Norėjau tave apginti, bet kaip matau, tu nori tokio gyvenimo. Tau patinka skausmas ar ką? – nedraugiškai paklausė Deimjenas.
– Dar kartą sakau... Oskaras manęs nemušė, Deimjenai.
– Tai tada paaiškink iš kur tos mėlynės. Be melo. Ir už ką jis tavęs atsiprašinėjo?
– Atsiprašinėjo už tai, kad vakar išsiskyrėme nesusitaikę, o to niekada anksčiau nėra buvę.
– O mėlynės?
– Kai Oskaras paleido mane prie namų ir nuvažiavo, lipau laiptais į butą ir paslydau ant laiptų.
Net pati jaučiau, kad melas pernelyg akivaizdus, bet vis vien vyliausi, kad jis patikės.
– Tikiuosi, nemeluoji, – jau švelniau tarė.
– Ne, – sunkiai nurijusi seiles, pažvelgiau į jį.
Virš įtarių akių suraukęs antakius, Deimjanas sunėrė rankas ant krūtinės.
Oskaras keistai tylėjo ir nieko nesakė, net muštis nesiveržė. Kai suėmiau jo ranką, pakilo ir išėjome į lauką. Su Deimjenu net neatsisveikinau.
– Ką tas asilas čia sugalvojo? – piktai paklausė.
– Jis pagalvojo, kad mane sumušei tu, – ramiai atsakiau, eidama link autobusų stotelės, nes nesiruošiau važiuoti su Oskaru.
– Aš?! Iš kur jis ištraukė tokią nesąmonę?! – prisigretino prie manęs.
– Matė mano mėlynes.
– Kokias dar mėlynes?
Atraitojau palaidinės rankovę ir ištiesiau ranką į jį.
– Aš... Tu... Tėvas? – suvebleno.
– Tėvas, – patvirtinau šaltu balsu ir, jau nueidama, uždengiau ranką.
– Aš... Atsiprašau, Laira, – sumurmėjo man už nugaros.
Nieko neatsakiusi, nuėjau tolyn.
♦ ♦ ♦
– Ei, kaip tu? – pasiteiravo Benas, įleisdamas mane į studiją.
– Ačiū, gerai, o jūs? – šyptelėjau.
– Neblogai. Kodėl vakar išėjai nepasirašiusi sutarties?
Jei žinotų apie Deimjeno ir Oskaro muštynes – neklaustų, todėl spėjau, kad niekas nieko neprasitarė. Gal ir gerai.
– Turėjau išeiti. Pasirašysiu šiandien, gerai?
– Žinoma, – nusišypsojo.
Įėjau vidun ir iškart sėdau prie stalo skaityti sutarties. Nenustygau vietoje. Girdėjau, grupė repetuoja, o Benas nuėjo pas juos ir paliko mane vieną.
Viską perskaičiusi, brūkštelėjau parašą ir laiminga atsilošiau kėdėje.
Kaip tik tada kabinete susirinko visi.
– Jau pasirašei? – paklausė Benas.
– Aha, – linktelėjau.
– Puiku. Tada turiu puikią žinią visiems, – jau garsiau tarė, kad išgirstų ir likusieji.
Visi priėjo arčiau ir sustojo puslankiu, palikdami vietos Benui.
– Kas per žinios? – atsainiai pasiteiravo Deimjenas.
– Sugalvojau dar vieną būdą, kaip išpopuliarinti grupę. Viskas sutarta su žurnalu, reikia tik jūsų pritarimo ir Lairos talento, nes ji fotografuos.
– Dar viena nuobodi fotosesija? – paklausė Ana.
– Ne. Visai nenuobodi, – pasalūniškai šyptelėjo.
– Tai sakykit gi pagaliau, – nenustygo vietoj Kurtas.
– Ehhem, – atsikrenkštė ir giliai įkvėpęs tarė: – Jūs dalyvausite erotinėje fotosesijoje, o Laira jus fotografuos!
Visi nuščiuvo.
– K... ką? – sumikčiojau.
Aš? Juos fotografuosiu? Ir dar nuogus?!
– Ką girdėjot. Ko be žado? Nenorit? Nepatinka? – supanikavo Benas. – Laira, juk tu sutinki?
– Em... O kiti?
Pažvelgiau į likusius. Deimjenas ir Ana stovėjo be fazių – veiduose nebuvo jokios išraiškos. Bet Kurto veidas išsyk išdavė, kad jis džiaugiasi. O ko jam nesidžiaugti – jo kūnas gražus, ištreniruotas. Jam nėra ko gėdytis. O Linas tik gūžtelėjo pečiais, atrodė, jam visai nerūpi kas per fotosesija. Atsipūtęs vyrukas.
– Na, tai? – atsakymo laukė Benas.
– Aš sutinku, – entuziastingai tarė Kurtas.
– Man jokio skirtumo, aš pasirašau, – pritarė Linas.
– Man irgi po... nesvarbu, – pasitaisė Deimjenas, o mane suėmė juokas. Jis nesusikeikė vien dėl to, kad čia buvo jo tėvas.
Tyliai sukikenau.
– O kaip tu, Ana?
– Man tinka bet kas. Jei tai mus išpopuliarins, sutinku. Svarbu, kad fotografuoja ne koks gašlus palaidūnas. Nebent ji lesbietė, – mostelėjo į mane.
– Net jei ir būčiau – tavimi nesidomėčiau. Blondinės be smegenų neseksualios, – ciniškai šyptelėjau.
Ana išraudo, užvirė pykčiu ir jau laukiau isterijos priepuolio, bet Deimjenas apkabino ją per liemenį ir šlykščiai saldžiai įsisiurbė jai į lūpas. Fee. Tai priminė pigią pornuškę.
Nusukau akis, kad neatrodyčiau spoksanti.
– Tai, vadinasi, visi sutinka. O tu, Laira, neprieštarauji, tiesa? Juk sugebėsi nufotografuoti? – Benas priėjo ir viltingai pažvelgė į mane.
Negaliu prieštaraut, juk ant sutarties dar rašalas nenudžiuvo.
– Aišku, sugebėsiu, – tyliai tariau.
– Puiku, – suplojo rankom. – Tada nutarta! Fotosesija vyks rytoj. Laira, tu susirask patalpas. Gali nuomotis, į kainą dėmesio nekreipk, už viską bus sumokėta. O jūs, – kreipėsi į grupę – eikit ilsėtis. Rytoj turit atrodyt nuogi ir idealūs.
O, puiku... Trys nuogi bachūrai ir viena nuoga merga. Nuostabu.
Ugnė R.
