• tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Pastebėjau, kad kartais labai mėgstu lyginti Rusijos politinį gyvenimą su teatru arba kokiu nors kitokiu panašiu reiškiniu – televizijos serialu, vaidybiniu filmu ir pan. Būtent toks pojūtis lydėjo stebint gegužės 7-9 d. įvykius Maskvoje. Tai buvo sudėtinga drama su „laiminga pabaiga“. Pirmas dramos veiksmas (arba pirmoji serialo serija) – prezidentas Vladimiras Putinas perduoda savo įgaliojimus naujajam šalies vadovui Dmitrijui Medvedevui. Galima įsivaizduoti, ką tai reiškia daugumai žiūrovų (t.y. daugumai Rusijos Federacijos gyventojų) – pagrindinis veikėjas, aštuonerius metus stiprinęs SAVO (šį žodį pabrėžiu neatsitiktinai) valdžios vertikalę, išeina. Nors visi žino, kad V. Putinui pažadėtas ministro pirmininko postas (o dauguma mano, kad jis išsaugos visą valdžią savo rankose), vis vien gali atsirasti nejaukumo jausmas. Lygiai taip pat, kaip nebe pirmą kartą žiūrėdamas tą patį filmą vis vien išgyveni dėl herojaus, nors žinai, kad nieko blogo jam nenutiks.  

REKLAMA
REKLAMA

Aptariamo „vaidinimo“ pirmo veiksmo „tragiškumą“ stiprino ir V. Putino veido išraiška. Jis arba nenorėjo, arba tiesiog nesugebėjo paslėpti savo jausmų. Antrasis Rusijos prezidentas buvo niūrus – kartais net labai niūrus. Tai pažymėjo dauguma apžvalgininkų. Galima pabandyti suprasti – žmogus, labai ilgą laiką buvęs pirmas, yra priverstas užleisti savo vietą (bet, ar tik tokia buvo šios išraiškos priežastis?). Tiesą pasakius, V. Putinas pats įvarė save į kampą. Pasirinkęs savo valdymo stiliumi autoritarinį modelį jis labai stipriai suaugo su valdžia. Jis neužkirto kelio tam tikros politinės mitologijos atsiradimui ir tapo šios mitologijos įkaitu. Per D. Medvedevo inauguracijos ceremoniją jis akivaizdžiai išgyveno iš rankų slystančios valdžios ilgesį.  

REKLAMA

Antrasis vaidinimo veiksmas – V. Putinas po 27 bedarbystės valandų tampa Rusijos federacijos ministru pirmininku (labai nuspėjamas siužeto vingis, tačiau niekas ir nesako, kad vaidinimas buvo geras). Buvęs Rusijos prezidentas grįžta į aukščiausios valdžios ešeloną – grįžta paskubomis, fantastiškais, demokratinei politikai nebūdingais, greičiais. Čia savo vaidmenį puikiausiai atlieka vaidinimo „statistai“ – 392 deputatai balsavo už V. Putino kandidatūrą, 56 deputatai (Rusijos parlamento Komunistų frakcija) – prieš. Per šią „seriją“ V. Putinas akivaizdžiai yra geresnės nuotaikos – net nepyksta dėl komunistų demaršo.  

REKLAMA
REKLAMA

Vaidinimo kulminacija – gegužės 9 dienos paradas Raudonojoje aikštėje. Pergalės dienos minėjimas pateikiamas kaip „laiminga pabaiga“, „sudėtingos dramos“ epilogas. Žiūrovas gauna iškart labai daug nedviprasmiškų signalų. Pats parado vaizdas nubloškia dvidešimčiai – trisdešimčiai metų atgal. Atrodo, kad savotiškas sovietmetis, kuris pastaraisiais metais Rusijoje buvo reabilituojamas ir aktualizuojamas, įgavo savo formą ir vėl pasiekė apogėjų.  

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Simboliniai yra ir D. Medvedevo šventinės kalbos kadrai – viena iš kamerų filmavo naująjį Rusijos prezidentą taip, jog atrodė, kad V. Putinas kaip gerasis angelas stovi jam už dešiniojo peties. Tikriausiai, tai turėjo būti raminantis dvigalvės valdžios vertikalės vaizdas, tandemokratijos (naujas, sparčiai populiarėjantis Rusijoje terminas) simbolis. Būtent tuo momentu perpranti pamatyto vaidinimo žanrą – ogi tai buvo tikrų tikriausias sovietinis realizmas, kur konflikto atsiradimo prielaida yra gero veikėjo kova su geresniuoju. Ir tikrai, kaip „režisieriui“ nuspręsti, kas šiuo atveju yra teigiamas veikėjas, o kas neigiamas – V. Putinas ar D. Medvedevas? Suprantama, kad šioje dramoje jie abu – „teigiami veikėjai“, tačiau konfliktas, nors ir numanomas, tarp jų yra – apie tai bylojo minėta V. Putino išraiška „pirmame veiksme“ ir kartas nuo karto akimirksniui grįžtantis šios išraiškos šešėlis per gegužės 9 dienos „epilogą“.  

REKLAMA

Galiu paaiškinti, kodėl šiuo atveju taip nuosekliai laikausi vaidinimo metaforos. Gegužės 7-9 d. įvykiai Rusijoje atrodė dirbtini ir surežisuoti. Šią „pjesę“ parašė V. Putinas ir jo aplinkos žmonės, spręsdami taip vadinamą „2008 metų problemą“. Net jos „tekstas“ faktiškai buvo žinomas iš anksto, o praeitos savaitės įvykiai – tik planinis šios „pjesės“ pastatymas. Tačiau uždanga dar nenusileido ir aktoriai dar neskuba valytis grimo... Beje, kiti vaidinimai žada būti kur kas įdomesni.  

REKLAMA

Politinės epochos nesikeičia akimirksniu. Galima pastebėti masinį politologų ir analitikų – kaip pačioje Rusijoje, taip ir už jos ribų – pasimetimą. Niekas dar nesiryžta atsakyti į klausimą, ar jau prasidėjo „D. Medvedevo epocha“, ar dar tęsiasi „V. Putino epocha“. Bet kuriuo atveju, galima numanyti, kad tarp dvejų šalies vadovų ankščiau ar vėliau kils konfliktas, kuris vystysis jau ne pagal sovietinio realizmo, o pagal pačių archaiškiausių mitinių naratyvų principus – konfliktas tarp „seno“ ir „naujo“. Tokiu atveju arba „senas valdovas“, pasinaudodamas savo patirtimi ir išmintimi, apgauna ir nugali jauną ir nepatyrusį pretendentą į valdžią (V. Putino sugrįžimas į prezidento postą), arba jaunas herojus nugali „seną valdovą“ ir įtvirtina savo valdžią „suvalgydamas priešininko širdį“ (D. Medvedevas tampa pilnaverčiu Rusijos vadovu, o visas nesėkmes pateikia, kad „V. Putino valdymo laikotarpio klaidas“).  

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Nemanau, kad šiuo atveju įmanomas sėkmingos tandemokratijos variantas, su kuriuo sieja savo viltis kai kurie Rusijos politologai. Paskutinius aštuonerius metus Rusija buvo orientuojama į „stiprios rankos“ valdymą, valdžios vertikalę, kurios viršūnė yra absoliutas, ir pan. Valdžios pasidalijimo principas efektyviai veikia demokratinėse santvarkose, tačiau faktiškai yra pražūtingas autoritarinio ir totalitarinio pobūdžio sistemoms. Prastūmęs taip vadinamą „įpėdinį“ (ir atidavęs jam dalį savo autoriteto), bet nepasitraukęs iš valdžios, V. Putinas faktiškai pats pažeidė „valdžios vertikalės“ balansą. Gal niūrumas ir nerimas, kuris kartas nuo karto aplankydavo jo veidą, byloja apie tai, jog jis galiausiai suprato, ką padaręs? Visai gali būti, kad dabar V. Putiną kankina ir dar vienas klausimas – ar vertėjo žaisti visus rinkiminius žaidimus ir kurti demokratijos įvaizdį šalyje, kur demokratiniai principai iš esmės yra žlugdomi? Tačiau buvusiam Rusijos prezidentui atsakinėti į šį klausimą jau yra per vėlu.

Viktor Denisenko

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų