Deja, bet tuometinio Lietuvos Respublikos Prezidento Valdo Adamkaus Žūstančiųjų gelbėtojų kryžiaus ordinu apdovanoto D. Nikoličiaus paties tykojo tragedija kelyje.
Savo vestuvių 14-ųjų metinių dieną drąsuolis žuvo po automobiliu, kurio vairuotojas gėdingai pabėgo. Šio neeilinio žmogaus istorija yra aprašoma kriminalinių naujienų laikraščio „Akistata“ 2002-ųjų metų archyvuose.
Iš gaisro išgelbėjo keturis
Ankstų 1999-ųjų liepos rytą būrelis aukšelkiškių vyrų sėdėjo po medžiu, laukė automobilio, turėjusio juos nuvežti į mišką kirsti medžių. Mašina vėlavo, tad netoliese gyvenanti Dangiručio mama sūnų pakvietė išgerti kavos.
Šnekučiuodamiesi abu ėjo pro vieną Poilsio gatvės namą ir netikėtai užuodė aitrų degėsių kvapą. Apsidairę pamatė, kaip pro vieno buto langą veržiasi tiršti dūmai.
Vėliau ugniagesiai inspektoriai nustatė, jog užsidegė Šamatulskių bute stovėjęs naujas televizorius. Tėvų tuo metu namie nebuvo, bute miegojo du vaikai: šešerių metų Dariukas ir dešimtmetis Deividas.
Vaikai snaudė kitame kambaryje, todėl prabudo tik tuomet, kai butas jau skendėjo liepsnose ir juoduose dūmuose. Išsigandę broliukai nesugalvojo nieko geriau, tik slėptis po antklodėmis.
Vaikai tikrai būtų žuvę, jei ne drąsusis D. Nikoličius. Įbėgęs į butą kosėdamas ir springdamas Dangirutis ropojo palei sienas, kol apčiuopomis surado lovą, joje - berniukus. Vaikus gelbėtojas spėjo gyvus išnešti laukan.
Dar nebuvo pasirodžiusios ugniagesių mašinos, dar D. Nikoličius nebuvo spėjęs atgauti kvapo, kai pagalbos klyksmas pasigirdo iš gretimo buto antrajame aukšte.
Ten gyvenusi moteris tą rytą namie buvo viena su dar metukų neturinčiu sūneliu. Pamačiusi, jog ugnis persimetė ir į jos kambarius, moteris taip išsigando, jog nesumojo atsirakinti buto durų ir išbėgti.
Tvirtai glėbyje spausdama sūnelį moteris tik raudojo prisiplojusi prie atdaro lango. D. Nikoličius į moters buto balkoną užsikorė televizijos antenos stiebu.
Į pagalbą pribėgę kiti vyrai užsilipo vienas kitam ant pečių, kad pasiektų Dangiručio paduodamą kūdikį. Po to kažkas atnešė kopėčias, D. Nikoličiaus bei kitų vyrų prilaikoma jomis nulipo ir vaiko motina.
Begelbėdamas visus tris mirtiname pavojuje atsidūrusius žmones D. Nikoličius pats apdegė ir apsinuodijo dūmais, tačiau nepasitraukė, dar kelis kartus bėgo į ugnies židinį - gal dar yra bėdon patekusių žmonių!
Tik tuomet atkaukė gaisrininkų automobiliai. Ugniagesiai gana greitai žarnų čiurkšlėmis užslopino ugnį, tačiau trys butai sudegė taip, jog liko tik juodos plytos ir krūvelės nubyrėjusio tinko.
Gyvenimas - vieni nuotykiai
Nežinia, likimas ar sutapimas, tačiau D. Nikoličiui gelbėti žmones - ne naujiena. Pasak jo žmonos, būdamas 12 ar 13 metų Dangirutis ištraukė po ledu įlūžusį vyrą.
Nepraėjo nė treji metai, kai likimas Dangiručiui pasiuntė naują išbandymą - vaikinas iš degančio namo išnešė lopšį su kūdikiu. Prieš aštuonetą metų jis išgelbėjo ir savo paties dukrą.
Tuomet visa šeima nuvyko pailsėti prie Šiaulių jūros tvenkinio. Dangirutis meškeriojo, prigulusi ant pievutės žmona skaitė, o mažoji braidė pakrante. Kaip mergaitė pūkštelėjo į gelmę, tėvai nei matė, nei girdėjo.
Pats D. Nikoličius vėliau kalbėjo, jog likimas jį privertė pačiu paskutiniu momentu atsigręžti - vandens paviršiuje tebuvo matyti tik jau panirusios dukros kaspinas. Meškeriotojas tą pačią akimirką šoko į vandenį ir ištraukė sąmonę prarandančią mergaitę. Ilgokai žiaukčiojusi ir kosėjusi mergaitė, galiausiai, atsigavo.
Paties drąsuolio likimas niekada nesigailėjo. Besimokydamas už Šiaulių esančiame Gruzdžių žemės ūkio technikume 1983 metais D. Nikoličius buvo pašauktas į sovietinę armiją ir pakliuvo į Afganistaną. Kartą tvarkydama dokumentus žmona pamatė Dangiručio kariniame biliete įrašą, jog jis kontuzytas, ir pajuokavo turinti trenktą vyrą.
Dangirutis pyktelėjo, atėmė bilietą, o po kelių dienų atlėgęs papasakojo, kas nutikę. Maždaug dešimties sovietinių karių grupę jis buvo nusiuntęs į postą ugnimi dengti tarpeklį. Pamaina turėjo atvykti po savaitės, tačiau dienos bėgo, nauja grupė nepasirodė kone mėnesį.
Badaujantiems, apiplyšusiems kariams baigėsi šaudmenys. Tai pajutę "dušmanai" ėmė postą atakuoti. D. Nikoličius tepamena, kaip pagaliau pamatęs atskrendantį saviškių sraigtasparnį pajuto smūgį į galvą, ir prarado sąmonę. Karys atsigavo ligoninėje, draugai jam papasakojo, jog gyvas jis buvo rastas vienintelis!
Už šį ir kitus žygdarbius, už peršautą koją sovietų armijos vadovybė D. Nikoličių apdovanojo ne vienu medaliu, tačiau Lietuvoje pasikeitus valdžiai Dangirutis šių apdovanojimų nebrangino. Kas kita - Žūvančiųjų gelbėtojų kryžius, kurį Lietuvos prezidentas jam įteikė 2000-ųjų vasarį.
Nuotrauką nešė išgelbėtieji
Sutuoktuvių 14-ųjų metinių dieną, Dangirutis su žmona išskubėjo į darbus. D. Nikoličius išvažiavo dviračiu ne tik iš taupumo - jis sakydavo, kad šiltą dieną minti pedalus gerokai smagiau nei šusti mašinoje.
Vakare Dangiručiui negrįžus žmona jaudinosi, tačiau tikėjo, jog gal jis apsinakvojo pas mamą. Nesulaukusi rytą krimtosi, bet ginė šalin mintis, kad aplankė baisi nelaimė - juk neseniai kepykloje buvo algų dieną, gal kur su vyrais padaugino, gal susirgo (pastaraisiais mėnesiais Dangirutį labai kankino opaligė, net vaistai mažai padėdavo).
Pasišėrusi gyvulius moteris viena išėjo į darbą. Po pietų apskambino ligonines, o pasukti į policiją nebuvo nė minties. Pavakare atbėgo išbalusi Dangiručio sesuo ir pranešė, jog jos vyras jau niekada nebegrįš, reikia vykti į morgą atpažinti palaikus...
Paties žmonių gelbėtojo likimas tragiškas - jis žuvo po nenustatyto automobilio ratais savo vedybų metinių dieną. Tądien po darbo gavęs algą D. Nikoličius sėdo ant dviračio ir nuskubėjo namo.
Pakeliui prapliupo baisi liūtis. Kažkokios mašinos vairuotojas, matyt, per lietų nepastebėjo dviratininko ir nespėjęs pristabdyti jį nubloškė tokia jėga, jog beveik neliko sveikų kaulų.
Kelių policininkai linkę manyti, jog tai būta didelio automobilio, greičiausiai sunkvežimio, nes susidūrimo vietoje nerasta stiklo šukių ir duženų.
Parbloškęs Dangirutį vairuotojas kūną dar vilko apie šimtą metrų, o jam nukritus pabėgo. Sumaitotas dviratis rastas nuskridęs už keliasdešimties metrų nuo plento. D. Nikoličiaus kišenėse rasta 210 litų iš tądien išmokėto 219 litų atlyginimo.
Į tokio kilnaus žmogaus laidotuves susirinko visa gyvenvietė - gėlės, vainikai ir žmonės netilpo šarvojimo salėje. Dangiručio nuotrauką ir kryžių nešė jo išgelbėtieji broliukai.
