Turime tradiciją kapus lankyti kartu su giminaičiais, kadangi retai matomės, tai viena iš progų pabūti kartu, pasipasakoti, kaip kam sekasi, kas įdomaus vyksta, pakalbame ir apie darbus.
Mes jau pripratę, kad labiausiai pasipasakoti mėgsta teta. Viskas kaip ir būtų gerai, ji turi tikrai įdomių istorijų, bet kai rėžė klausimą man ir mano sužadėtiniui... Vos nepaspringau gerdama kavą.
„Kuo ji mus laiko?“
Jai, matai, parūpo, kada mes pirksime butą, nes kiek gi galima nuomotis, pradėjo skaičiuoti, kiek pinigų išleidžiame per metus nuomai. Ir, aišku, vyšnia ant viršaus buvo pasakymas, kad ji mūsų amžiaus jau buvo įsigijusi nuosavą būstą. Tik pabrėšiu, kad ji butą pirko prieš gerus tris dešimtmečius, jei ne daugiau.
Ir jokie paaiškinimai, kad dabar būsto pirkti neplanuojame, o to ir nelabai išeitų padaryti, nes labai brangu ir didelės paskolų palūkanos, ji toliau bruko mums, kad tokio amžiaus žmonės nebeturėtų gyventi nuomojamame bute.
Dar ir pradėjo klausinėti, nejau tiek mažai uždirbame, kad negalime sau leisti įsigyti buto, siūlėsi paskolinti pinigų, jei reikia, pradėjo skaičiuoti mūsų pinigus ir aiškinti, kad jei gyventume taupiau, laisvai nusipirktume būstą. Kuo ji mus laiko?
Labiausiai gėda prieš sužadėtinį, nes mačiau, kaip jam šioje situacijoje buvo nepatogu, nors pripažinsiu – ir man raudo žandai klausant tokių pasisakymų „iš patirties“.
Lai būna tai visiems pamoka, kad kartais geriau palaikyti liežuvį už dantų ir susilaikyti nuo klausimų, susijusių su asmeniniais reikalais, svarbiausia – neskaičiuoti svetimų pinigų.
Autorius: skaitytoja Raimonda
