Taip traukė raumenis, kad bėgo ašaros
M. Strolia įveikė 39 kilometrus. Tada arbitrai lietuvį sustabdė.
„Iki paskutinio rato pritrūko gal pusantro kilometro. Beliko pora pakilimų, bet teisėjai tiesiog nenorėjo rizikuoti, kad pasimaišytų kiti sportininkai. Tokie, kaip aš. Ir sustabdė. Maniau, paskutinį ratą dar palėksiu, kad pabaigčiau distanciją, bet pasirodo, tie, kurie kovojo dėl aukso medalių, labai jų norėjo ir buvo nebetoli. Teisėjai sakė: eik, nebesimaišyk. Aš nesipriešinau. Žiauriai šalta, esu pavargęs, bet manau, kad viskas buvo gerai. Išskyrus tai, kad ne savo noru nebaigiau distancijos. Gal pavyks kitą kartą. Arba kas nors kitas už mane pabaigs“, – šypsojosi 31-erių lietuvis.
Jis rungtyje užėmė 61-ąją vietą. Ratu buvo aplenkti dar du sportininkai. Šeši slidininkai nefinišavo, du nestartavo.
„Pirmajame rate važiavau lengvai, nesidraskydamas. Net nustebau, matydamas, kokie numeriai aplink mane – pirmojo 30-uko ar net 20-uko. Buvo taip gera. Vėliau, kai prasidėjo nusileidimai, į kalną varžovus pasivydavau, o vėliau jie pabėgdavo. Pasikeičiau slides, lyg ir viskas buvo geriau, bet kažkuriuo momentu dingo saulė. Atrodo, tarsi kažkas užšalo, viskas sustojo. Tiesiog neslydo. Tiems, kas turi daugiau ištvermės, tai darė mažiau įtakos, bet tokiems, kaip aš, kurie pasikliauna jėga, nieko gero. Maždaug po 20-ies kilometrų jaučiau, kad galiu spausti, nebaisu užlinkti, bet paskutiniame rate pradėjo traukti raumenis. Vienu metu taip, kad atrodė ašaros bėgs“, – pasakojo M. Strolia.
Varžybose nugalėjo Iivo Niskanenas. 26-erių suomis trasą įveikė per dvi valandas, aštuonias minutes, 22,1 sekundės. Jis aplenkė du rusus – 21-erių Aleksandrą Bolšunovą (atsiliko 18,7 sekundės) ir 28-erių Andrejų Larkovą (+2 minutės, 37,5 sek.).
Kartais norėjosi mirti
M. Strolia Pjongčange iš viso dalyvavo penkiose rungtyse. Slidininkas, kartu su Modestu Vaičiuliu, komandinėse varžybose užėmė 24-ąją vietą. Skiatlone Mantas buvo 63-as, sprinte – 64-as, 15-os kilometrų varžybose – 94-as.
„Turbūt nieko nenustebinau. Manau, iš mano patirties galėsime pasimokyti, bus ką patarti ateities kartoms, kad jos geriau pasirodytų, – mano M. Strolia. – Visos rungtys pakankamai skirtingos ir nevienodai sunkios. Sudėtingiausia turbūt buvo komandinis sprintas. Atrodė, kad sportas tarsi iš tavęs tyčiojasi – gali pailsėti, bet tai tik dar labiau viską apsunkina. Tiesiog norisi numirti. Po žaidynių jaučiasi šioks toks nuovargis, bet nežinia, galbūt daugiau emocinis nuo visko.“
Slidinininkas dėkojo rengėjams už puikias žaidynes. Jam Pjongčange nekilo jokių problemų – viskas gerai suorganizuota, žmonės draugiški ir nuoširdžiai norintys padėti.
Dėl ateities – nežinia
Mantas į Pietų Korėją vykti neplanavo, mat buvo baigęs karjerą. Jis į profesionalų sportą grįžo po aštuonerių metų pertraukos. Vaikinas pamatė, kad gali patekti į žaidynes ir pradėjo šio tikslo siekti.
M. Strolia kol kas negali pasakyti, ką veiks toliau.
„Sportininkai paprastai po žaidynių arba tęsia karjeras, arba jas baigia. Šnekėsiu su Lietuvos nacionalinės slidinėjimo asociacijos vadovais. Žiūrėsime, kokios perspektyvos ir kokia iš manęs didesnė nauda – sportuojančio ar prisidedančio prie organizacinės veiklos“, – dėstė atletas.
M. Strolia prieš olimpiadą nukonkuravo jaunesnįjį brolį – 22-ejų Tautvydą Strolią. Jis liko už žaidynių borto.
„Ar užleisiu broliui vietą? Sporte tokio termino nėra. Jeigu jam bus lemta, dalyvaus. Tačiau Tautvydas nenori tik važiuoti į olimpiadą. Jis siekia būti geriausiu. Stengsiuosi jam padėti tapti stipriausiu ne tik Lietuvoje, o ir tarptautiniu lygiu“, – žadėjo Mantas.
