„Šiandien Lietuvos bokso čempionato finale pirmą kartą atstovausiu savo gimtajam miestui - Biržams. Ne dėl to, kad nemylėčiau Vilniaus ar nelaikyčiau savęs vilniečiu. Biržuose gyvenau tik tris savo pirmuosius mėnesius, net gimimo liudijime rašoma, jog esu vilnietis“, – savo „Facebook“ paskyroje prieš finalą pareiškė boksininkas.
- Šiemet Lietuvos bokso čempionate neatstovavote Vilniaus miesto, kas lėmė tokį sprendimą? - paklausėme boksininko.
- Vilniaus savivaldybės neveiksnumas. Susidaro įspūdis, kad Vilniui medaliai nereikalingi, nes Vilniaus sportininkai buvo apgyvendinti, maitinami ir į varžybas vežiojami sporto klubų lėšomis, bent jau man buvo pasakytas toks Vilniaus bokso federacijos susirinkimo nuosprendis, į kurį, beje, kvietimo dalyvauti net negavome, nors esu Vilniaus bokso klubo bendrasavininkas, kurį ir atstovauju varžybose. Tačiau puikiai žinau, kad kitų miestų sportininkų su čempionatu susijusias išlaidas padengė miesto sporto centrai arba miesto federacijos savivaldybių skirtomis lėšomis. Tokia tvarka net yra nurodyta Lietuvos bokso čempionato reglamente.
- Treniruojatės Vilniuje, nuosavame bokso klube, tačiau atstovavote Biržus, kodėl?
- Turbūt reikėtų pradėti nuo to, kad aš esu gimęs Biržuose, bet ten gyvenau tik pirmuosius savo tris mėnesius, taigi be trijų mėnesių esu vilnietis. Dažnai pasvajodavau, kad būtų smagu atstovauti Biržams ir tapti pirmuoju šio miesto boksininku, tačiau tokios galimybės neturėjau, nes būdavau tarifikuotas vieno ar kito trenerio iš Vilniaus vardu, tiesą sakant tų trenerių buvo trys ir jie net ne visada gražiuoju sugebėdavo susitarti, kuriam atiteks didesnis skaičius akademinių valandų. Taip sakau todėl, kad jau eilę metų treniruojuosi savarankiškai ir man būdavo nesvarbu, kuris iš jų oficialiai galėjo vadintis mano treneriu. Žinoma, pirmųjų trenerių Vladimiro Gaibelio ir Valerijaus Krivojaus indėlis buvo milžiniškas, negaliu jų neišskirti ir nevertinti, nes jie mane ir užaugino. Manau kiekvienas iš trenerių tam tikru etapu davė kažką gero ir kažko išmokė, ypač kai buvau jaunesnis, tačiau paskui pastebėjau, kad nebetobulėju su jais, ypač kai pats baigiau kūno kultūros studijas ir pamačiau, kad netgi ne visuomet treniruojuosi teisingai. Tačiau kol priklausydavau kuriam nors iš Vilniaus trenerių, tol turėdavau ir atstovauti Vilnių, kol su kolega neįkūrėme savo bokso klubo. Net mano pusbrolis, Petras Poškus, kuris visą laiką gyveno Biržuose, o treniravosi Pasvalyje, 2013 metais dalyvaudamas Lietuvos čempionate atstovavo Vilnių, nes tais metais atvažiavo mokytis ir sportuoti į Vilnių. Taigi, šiemet gavęs pretekstą neatstovauti Vilniaus, net neturėjau klausimų ką atstovauti. Nors pasiūlymų apmokėti dalyvavimo varžybose išlaidas sulaukiau net iš kelių kitų miestų trenerių, norėjusių prie mano pavardės matyti savo miesto pavadinimą.
- Kas dabar yra jūsų treneris?
- Tiesą sakant netgi nežinau, kas oficialiai dabar mano treneris, ko gero neturiu. Tačiau treniruojuosi su savo kolega, draugu ir treneriu Vitalijumi Vasiljevu. Mano svajonė, kad jam tai taptų pagrindiniu darbu, už kurį būtų mokamas atlygis, nes dabar jis tai daro iš idėjos, iš draugiškumo, bet tik ne iš pareigos. Dar nemačiau, kad žmogus su tokiu užsidegimu treniruotų, domėtųsi ir analizuotų.. Na, jis tikras profesionalas ir man labai pasisekė, kad jį turiu, manau ateityje dar nemažai kartu nuveiksime. Taip pat mane treniruoja ir rinktinės vyr. treneris Vidas Bružas, kartais važinėju sportuoti pas jį į Kauną, atliekame tyrimus LSU, nes jis yra ir dėstytojas. Taip pat Kaune pagrindiniai sparingo partneriai.
- Kokį miestą atstovausite ateityje?
- Neatmetu galimybės, kad ateityje atstovausiu Biržus, tačiau tai priklausys nuo to ar Vilniaus savivaldybė išspręs savo problemas, nes akivaizdu, kad lėšų skirstymo mechanizmas stringa miesto federacijos arba sporto mokyklos grandyse. Tikrai malonu sulaukti dėmesio iš Biržų mero, iš biržiečių aktyvistų bei žurnalistų, jie labai operatyviai reagavo į situaciją. Nors mano širdis priklauso Vilniui, sporto, konkrečiau - turbūt visų individualių ir kai kurių komandinių sporto šakų klausimu, situacija čia liūdnoka. Nejaučiame nei miesto paramos, nei padėkos. Vilniaus miesto sportininkų pagerbime dalyvavau vos vieną kartą, kai 2010 metais laimėjau pasaulio dvikovės sporto šakų žaidynių sidabrą. Paskui dar sekė trečia vieta universiadoje 2013-tais metais, devinta vieta pasaulio čempionate 2013-tais, vien Lietuvos čempionu tampu jau penktą kartą, tačiau Vilnius dėkoja tik už tarptautines pergales ir tai, kaip įsitikinau, ne už visas. Mažesni miestai moka džiaugtis pergalėmis, labiau jas vertina, todėl dabar dar sunku tiksliai atsakyti į šį klausimą.
Daugakrtinio Lietuvos čempiono T. Tamašausko tarptautiniai pasiekimai
2010 m. pasaulio dvikovių sporto šakų žaidynės (Pekinas) - 2 vieta (-81 kg).
2013 m. Universiada (Rusija) - 3 vieta (-91 kg).
2013 m. Pasaulio čempionatas - 9 vieta (-91 kg).
2014 m. Europos Sąjungos šalių čempionatas - 3 vieta.
2014 m. Naftos šalių taurė – 1 vieta.
