1941-ieji amžiams įsirėžę į Leningrado (dab. Sankt Peterburgo) atmintį. Jais prasidėjo negailestingiausia žmonijos istorijoje miesto blokada, nusinešusi per 750 000 gyvybių. Ilgus metus sovietinės valdžios kruopščiai slėpti tikrieji šios tragedijos mastai ir pasekmės dienos šviesą išvydo tik dabar. Žurnalistė Anna Reid knygoje „Leningradas“ pateikia abiem šalims – Rusijai ir Vokietijai ‒ skaudžius faktus ir atskleidžia, kas iš tiesų tomis dienomis vyko Leningrade.
Miesto gyventojai susidūrė ne tik su nacių brutalumu, bet ir pačios bolševikų valdžios abejingumu. Kiekvieną mėnesį mirdavo dešimtys tūkstančių žmonių. Badas, prasidėjęs jau pirmaisiais mėnesiais, ir lavonų krūvos, augančios tiesiog gatvėse, tapo kasdienybe. Šimtai suimtųjų, nužudžiusių kaimynus dėl maisto kortelių, net lavonų valgymas nieko nebegalėjo nustebinti. Visi bandė išgyventi. Bet kokia kaina. Ši knyga – tai tikras ir nepagražintas beveik trejus metus trukusio košmaro vaizdas, kurio niekas taip neiliustruoja, kaip liudininkų prisiminimai. Tai išsami didžiausios miestą ištikusios tragedijos istorija, kartu su pasakojimais tų, kurie sugebėjo išlikti žmonėmis, kai tai padaryti buvo sunkiausia.
„Pasakodama apie Leningrado apsiaustį nesistengiu atkurti ir apžvelgti žiaurumų, apnuoginti sovietų propagandą ar įvertinti diktatorius. Kaip ir visuose pasakojimuose apie žmogiškumą, svarbu priminti sau, ką reiškia būti žmogumi, parodyti žmogaus elgesio aukštumas ir nuosmukius, – apie knygą pasakoja autorė. – Iškalbingiausios blokados aukos – dienoraščių autoriai, jų balsai sudaro šios knygos pagrindą – juos lengva susieti su žmonėmis.
Jie ne beveidžiai neturtingi valstiečiai, bet išsilavinę mieste gyvenę europiečiai, trumpai tariant, yra labai panašūs į mus. Kai kurie buvo didvyriai, kiti savanaudžiai ir beširdžiai, dauguma pasižymėjo ir vienomis, ir kitomis savybėmis. Memuaristas panašiai pasakoja apie partijos atstovus karo meto ligoninėje: „Buvo gerų, blogų ir eilinių.“ Jų žodžiai – pats geriausias memorialas.“
