Arnoldas Pikžirnis
Panašu, kad moralinio ir protinio puvėsio paveikto Ukrainos valdančiojo elito taktika laikinai pasiteisino. Nurimus gruodžio aistroms, pavargus žurnalistams ir patiems protestuotojams, šiąnakt Berkut daliniai ėmė ir “persistengė”. Parodė savo jėgą ir “įstatymo viršenybę”. Galbūt kažkam tai atrodo lyg šios istorijos pabaiga. Nieko panašaus. Lygiai taip pat kaip lapkričio ir gruodžio įvykai nebuvo pradžia.
Per šias 52 dienas ukrainiečių Tauta vienareikšmiškai įrodė, kad yra subrendusi ir įgali valdyti savo valstybę. Savo pilietiniu brandumu ukrainiečiai nušluostė nosį daugumai Vakarų europiečių ir įrodė, kad laisvės ir demokratijos troškimas yra neatskiriama jų identiteto dalis. Tad kas įvyko šiąnakt? Kas dėl to kaltas? Ko galime tikėtis ateityje?
Labai panašu, kad Viktoro Janukovyčius su savo parankiniais įkalė dar vieną, labai kokybišką vinį į korumpuotos, prorusiškos valdžios politinį karstą. Smurtas prieš nekaltus protestuotojus ilgam išliks atmintyje ir leis visuomenei dar aiškiau nubrėžti liniją tarp “mūsų – piliečių” ir “jų – susitepusių valdžiažmonių”. Nederėtų tikėtis, kad Ukrainos laukia greita revoliucija. Priežastis ganėtinai paprasta – aiškių ir tvirtų lyderių trūkumas. Norinčių jais būti nemažai, bet realiai galinčių prisiimti atsakomybę – nėra daug. Visgi guodžia faktas, kad valdantieji atrodo dar menkesni ir netalentingesni politikai nei esantieji opozicijoje. Reikia tikėtis, kad jauni ukrainiečiai, kurie nepaisydami Rytų ir Vakarų takoskyros laiko save europiečiais, sugebės susitelkti ir atnešti realius pokyčius. Galbūt ne taip greit kaip norėtųsi, bet greičiau nei to tikisi Rusija ir jos marionetės.
Labai svarbu, kad neišvengiamai artėjantys pokyčiai nebūtų ignoruojami Europos Sąjungos (ES) ir Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV). Verta pripažinti klaidas, padarytas po Oranžinės Revoliucijos, kai euforijos apimti patikėjome, kad Ukraina susitvarkys pati. Deja, Ukrainos teritorijoje mikliai susitvarkė didžioji Rytų kaimynė. Tad šiandien tiesiog privalu visokeriopai remti opoziciją, ypač didelį dėmesį skiriant jaunimui ir jauniesiems Ukrainos lyderiams. Jaunimas suvokia, kad politinio keršto stalo tenisas nėra tinkamas pasirinkimas. Būtent jauni žmonės Ukrainos gatvėse nešneka kaip reikėtų belangėn pasodinti Janukovyčių ir sugrąžinti Tymošenko prie valdžios vairo. Ateinanti karta suvokia, kad laukia ilgas ir nuoseklus darbas, kuriame reikės prisiimti atsakomybę dabarties kartai – jau išsilaisvinusiai savo mintimis (pabrėžiu, jaunimas yra dabartis, o ne abstrakti ateitis). Čia ir slypi auštantis naujasis Kijevo rytas po Berkut smūgių pažymėtos nakties.
Nepaisant Janukovyčiaus ir Berkut pastangų, Ukraina ir jos žmonės netaps mažiau europiečiai. Kijevas - ne Minskas – jo žmonių guminės lazdos neišgąsdins. Šlovė Ukrainos Tautai ir jos ateičiai Europoje!
