Jurgita Kekkonen – 42 metų lietuvė, vos prieš keletą savaičių išrinkta naująja Suomijos lietuvių bendruomenės (SLB) pirmininke, jau užsibrėžė didžiulių tikslų. Ji teigia sieksianti sustiprinti smukusį Suomijos lietuvių bendruomenės įvaizdį, pritraukti į bendruomenę, kurioje tėra 75 nariai, daugiau lietuvių, padaryti ją patrauklesnę jaunimui, organizuoti daugiau įdomių renginių bei po truputį keisti šią organizaciją, kad ji būtų ne tokia formali, kaip iki šiol.
– Kodėl lietuviai emigracijai renkasi Suomiją?
– Į Suomiją dažniausiai atvažiuojama studijuoti arba dirbti, tačiau ne uždarbiauti. Suomių arba tarptautinėse įmonėse įsidarbina tik aukštos kvalifikacijos specialistai: mokslininkai (ypač biochemikai, inžinieriai, informacinių technologijų specialistai), gydytojai, psichologai, vertėjai, bankininkai. Taip pat esama menininkų, muzikų, daug dėstytojų dėsto universitetuose. Statybose ir kitose panašiose vietose dažniau dirba estai.
Nemokant suomių kalbos, vadinamojo „paprasto“ darbo rasti neįmanoma. Geras specialistas lietuvis nesirenka šalies, į kurią nori emigruoti – jis renkasi gerą darbą. Dažno čia gyvenančio lietuvio pavadinti emigrantu net liežuvis neapsiverstų. Jie greičiau ekspatriantai – karjeros keliauninkai. Tas pats ir su studentais – po magistrantūros arba doktorantūros jie važiuoja į kitus universitetus arba grįžta į Lietuvą. Kartais nutinka taip, kad sukuria šeimas ir lieka. Laimės ieškotojų čia beveik nėra.
– Ar lietuviai Suomijoje aktyviai dalyvauja bendruomenės veikloje?
– Ir taip, ir ne. Čia gyvena daug akademinio jaunimo ir įvairių intelektualų, o tokiems žmonėms iš esmės šiek tiek svetimas bandos jausmas, jie neturi daug laisvo laiko, jie turi kitokių pomėgių. Be to, bendruomenės renginiai nėra itin masiški – jų tikslas nėra įtraukti kuo daugiau žmonių. Kita vertus, lietuviui yra maloni kito lietuvio draugija.
Be abejo, einame į susitikimus ir važiuojame į gamtą, žiūrime krepšinį, tačiau juk nebūtina priklausyti SLB, norint susirinkti išgerti alaus, drauge išsivirti cepelinų ir paplepėti ar vasarą važiuoti iškylauti. Mūsų organizacija tyliai dirba gerus darbus – kuriamos lietuviškos mokyklėlės vaikams, rengiamos parodos, susitikimai su įdomiais žmonėmis, – stengiamės organizuoti įdomius renginius.
– Kokio amžiaus žmonių daugiausia Suomijos lietuvių bendruomenėje?
– Paties įvairiausio – nuo mažų vaikų iki senjorų. O į SLB (Suomijos lietuvių bendruomenę) stoja, žinoma, pilnamečiai.
– Kokius renginius labiausiai mėgsta Suomijos lietuviai?
- Linksmus, įdomius, nebanalius, be ilgų nuobodžių įžanginių šnekų, tuščiažodžiavimų, sentimentalių pavirkavimų. Su taure vyno ir kukliomis vaišėmis. Kodėl? Negaliu to paaiškinti. O kurios šalies lietuviams patinka kitokie renginiai? Daugiausia žmonių apsilanko kultūriniuose renginiuose. Kai atvyksta teatrai iš Lietuvos, bilietai išperkami žaibiškai, ir žiūrovų būna pilnos salės.
– SLB – oficiali organizacija ar labiau skirta susitikti ir drauge pasilinksminti?
– SLB – labiau oficiali organizacija, Pasaulio lietuvių bendruomenės dalis, besilaikanti tokių pat tikslų: remti Lietuvą, mokyti jaunąją išeivijos kartą lietuvių kalbos ir kurti geresnį Lietuvos įvaizdį. Kaip minėjau, norint suorganizuoti linksmą vakarėlį, nebūtina SLB pagalba. Šios organizacijos dažnai prireikia ieškant patalpų lietuvių kalbos pamokoms ar parodai, pritrūkus vadovėlių, kitų mokymo priemonių ar kitokios paramos, organizuojant bet kokio tipo renginį. Tik nesupraskit neteisingai, mes nesam kokie surauktveidžiai biurokratai, linksmybės ir šventės mums anaiptol ne svetimos.
– Kokią pagalbą suteikiate šalyje norintiems pritapti bei įsitvirtinti lietuviams?
– Sunkus klausimas man, naujokei, aš vos kelias savaites esu bendruomenės pirmininkė. Dažniausiai gaunu pagalbos prašymų iš studentų, kurie nori pratęsti studijas, tuomet jaučiuosi visiškai bejėgė. Bendruomenė neturi nei galios, nei lėšų, nei kokios sistemos pakeisti studijų programas, bet, dėkui Dievui, lietuviai čia draugiški. Jeigu tik iškyla koks klausimas, facebook'o grupėje visi Suomijos lietuviai suskumba padėti, bent jau patarimų iš patirties ar kokią naudingą nuorodą duoda.
Mums pasisekė – Suomija nėra vargo prispaustų ar politinių pabėgėlių mėgstama šalis. Žmonės čia atvažiuoja jau įstoję į universitetus. Jeigu pasirenka dirbti, tai atvyksta laimėję įvairius konkursus arba jau turėdami kontraktų bei rimtai ir atsakingai pasvėrę savo gyvenimo galimybes Suomijoje. Tokiems pagalbos įsitvirtinti dažniausiai nereikia. O jau pritapimas ar nepritapimas – kiekvieno asmeniškas reikalas, bendruomenė čia niekuo dėta. Svarbiausia – išmokti sunkiąją suomių kalbą.
– Ar sudėtinga lietuviams, turintiems mažų vaikų, pradėti gyvenimą Suomijoje?
– Vieni juokai! Na, jei vaikų auginimą apskritai galima pavadinti lengvu. Suomija, kaip ir visos Šiaurės šalys, yra labai draugiška vaikams ir žmonėms, auginantiems vaikus. Sakoma, kad Suomijos švietimo sistema – geriausia Europos Sąjungoje. Darželiai – puikūs, mokyklos dar puikesnės, visas mokymo priemones duoda mokykla, tad tėvams nereikia papildomai išlaidauti.
Dvikalbiams arba užsieniečių vaikams skiriamos dvi valandos per savaitę gimtosios (antros gimtosios, mūsų atveju – lietuvių) kalbos mokymo, tai privalomas ir nemokamas dalykas. Prasčiau besimokantiems – ne dvejetai ir gąsdinimai, o pagalba ir papildomas mokytojas. Prasčiau kalbantiems suomiškai taip pat suteikiama pagalba arba galimybė mokytis anglų kaba.
– Ar Suomijos lietuviai patriotiški?
- Niekas garsiai man nėra prasitaręs esąs patriotas. Niekas nenešioja trispalvės atlape ar tautinės juostelės vietoj kaklaraiščio ir triukšmingai nešvenčia Vasario 16-osios, bet neteko girdėti, kad kas sakytų, girdi, Lietuva ar Lietuvos valdžia jau tokia bloga, kad mums nebeliko nieko kito, kaip tik emigruoti. Suomijos lietuviai – tylūs patriotai, kurių patriotizmas pasireiškia darbais ir tylia meile Lietuvai.
Sigita Limontaitė
