Pirmieji laukiamajame pasirodę Antanas Juknevičius ir Darius Vaičiulis, kurie buvo geros nuotaikos, tačiau užsiminė, kad su jų turimu aštuonerių metų senumo automobiliu tai buvo paskutinis Dakaras.
„Dakarą vertinu labai gerai, nes su tokiu automobiliu kaip mūsų, būti tokioje vietoje.. Priekyje mūsų – 20 automobilių, kurie yra kelių metų senumo ir nei vieno tokio kaip mūsų. Žinome, kur reikia dirbti. Su tokiu automobiliu rezultatas yra labai geras. Viską labai sumaišė praėję metai. Turėjome planų viską keisti, bet viskas persikėlė į šiuos metus. Žiūrėsime, kas čia dedasi rinkoje ir galvosime. Nebėra prasmės važiuoti su tokiu automobiliu, nes iš jo jau viską išspaudėme“, – sakė A.Juknevičius.
Netrukus pas žurnalistus atėjo ir „vienišių“ klasėje triumfavęs Arūnas Gelažninkas.
„Jaučiuosi fainai, jau atsidžiaugiau, pirminė emocija nuslūgo, bet pamačius jus visus oro uoste vėl viskas sukilo. Padariau daugiau, nei tikėjausi. Jaučiu įvertinimą, turiu didžiulį palaikymą, matau, kad tai žmonėms svarbu ir tikiuosi tai bus didelis žingsnis populiarinant motociklizmą“, – sakė A.Gelažninkas.
Apie „vienišius“: „Nebuvo nuobodu, nebuvo laiko prisigalvoti nesąmonių. Grįždavai, pasiruošdavai motociklą ir krisdavai į lovą. Tos dvi savaitės taip ir praskriejo“.
Apie prizą: „Laikysiu jį prie kitų apdovanojimų, kurie iškovoti per pastaruosius metus. Labai džiaugiuosi už tokį įvertinimą, bet labiau džiaugiuosi, kad sulaukiau tokio didelio palaikymo. Tai parodo, kad žmonės svarbu“.
Apie kitų metų Dakarą: „Bus matyti, dar bus naujas sezonas ir jo planai, dar liko labai daug laiko“.
Dakarų palyginimai: „Man pačiam šis Dakaras buvo lengvesnis, nes praėjusiais metais daugiau nei pusę Dakaro važiavau su skausmais. Šiais metais pats Dakaro ralis buvo sunkesnis, trasos sunkesnės, bet man jis klostėsi geriau“.
Apie pagalbą kitiems: „Yra nerašytos taisyklės. Kad ir varžaisi, bet suteiki pagalbą ir galbūt gelbėji gyvybę – tau kompensuojamas laikas, todėl nežinau, kodėl nereikėtų suteikti pagalbos. Tu tai darai ne tam, kad padarytum gerą darbą, bet ir kai tau atsitiks, tikiesi, kad kiti padės ir jie tikrai padės. Tai nėra kažkoks didvyriškas žingsnis“.
Apie emocijas po vieno motociklininko gelbėjimo: „Tą dieną tikrai buvo sunku užbaigti greičio ruožą, nes negalėjau susikaupti. Kaip ir minėjau, kai sužinojau, kad viskas gerai baigėsi ir jis pasveiks, išaušo kita diena ir viskas pasimiršo“.
Apie Dakaro fenomeną Lietuvoje: „Dar ir dabar nesu visų sveikinimų perskaitęs. Kaip ir minėjau, labai džiaugiuosi, kad Dakaras yra puikus įrankis populiarinti motociklų sportą, bet dar yra ką veikti“.
Apie vieną netektį Dakare: „Ralio disciplina yra tikrai pavojinga, nes yra didžiuliai greičiai. Turbūt to nepavyks išvengti ir ateityje“.
Prie mikrofonų stojo ir Laisvydas Kancius, kuris tapo pirmuoju lietuviu, įveikusiu Dakarą keturračiu. „Tikėjausi ne to. Galvojau, kad Dakaras bus truputėlį greitesnis. Jis man pasirodė kitoks, nei tikėjausi“, – sakė L.Kancius.
„Buvome labai gerai pasiruošę fiziškai ir tam teisingai ir kruopščiai ruošėmės visus metus. Tai buvo svarbiausias akcentas, nes nepavargome, nuotaikos geros, psichologiškai gerai jautėmės“.
Apie sunkiausius dalykus: „Sunkiausia buvo akmenys, nes jų – be galo daug. Kiekvieną vakarą gaudavome sutrumpintą informaciją apie trasą, kur sakydavo, kad bus 100-200 km skaldos, bet ta vadinama skalda yra sunkvežimiams, nes mums tai neįveikiami akmenys, kur greitis sumažėja iki minimumo. Po 3-4 valandų darbo be proto sunku būdavo rankoms“.
Apie Dakaro ligą: „Jau seniai esame užsikrėtę, o kaip bus toliau – matysime“.
Apie galimą geresnę poziciją: „Reikia būti realistais. Yra kažkoks sportininkų lygis, kurį turi gamyklines komandas, jie samdo geriausius lenktynininkus, kurie gauna algą ir iš to gyvena. Jų lygis tikrai yra aukštesnis nei mano ar dar bent pusę kitų. Turėjome teisingą taktiką, planas buvo maksimaliai važiuoti kiekvieną dieną, bet saugant techniką ir save, kad atlaikyti iki antros pusės Dakaro. Buvome išanalizavę, kad apie 40 proc. lenktynininkų krenta dėl klaidų ir nuovargio, todėl tuo ir naudojomės. Manau, kad pasiteisino mūsų taktika“.
Apie pranašumus prieš kitus: „Galbūt antroje Dakaro pusėje neblogai sekėsi važiuoti kopose. Net įžvelgėme šiokį tokį mano pranašumą prieš lyderius“.
Apie ralio populiarumą Lietuvoje: „Labai ačiū visiems, gavau labai daug palaikymo socialiniuose tinkluose“.
Apie pasiruošimą ir treniruotes Dakarui: „Lietuvoje neturime vietos, kur treniruotis tokiam raliui. Taip, yra kroso trasos, bet ten gali tobulinti fizinį pasiruošimą. Tai yra skirtingos disciplinos ir tiesiog yra tokia situacija“.
Apie ateitį: „Būsiu porą dienų namuose su šeima, o tada – į darbus“.
Galiausiai pasirodė ir Benediktas Vanagas, Filipe Palmeiro, Edvinas Juškauskas ir Aisvydas Paliukėnas. Kaip ir įprasta, daugiausiai kalbėjo B.Vanagas, kuris papasakojo savo išgyvenimus iš šių metų Dakaro.
„Mums labai smagu, kad didžioji dalis Lietuvos ekipažų pasiekė finišą ir tai tikrai veža. Buvo smagu turėti ir lėktuvą, kuriuo skrenda išskirtinai lietuviai. Paskaičiavome, kad dabar turime apie 50 laipsnių skirtumą iš ten, kur pakilome ir ten, kur nusileidome. Kalbant apie vertinimą, dar ankstoka tą daryti. Kalbant apie mūsų ir Felipe ekipažą – tai turime 12 vietą, bet tiek mes, tiek visi kiti tikėjomės dešimtuko. Padarėme tam tikrą analitinį darbą ir matėme, kad šiais metais nuo lyderio atsilikome 5 valandas, kai prieš keletą metų dešimtuko vairuotojai turėdavo 8 valandų atsilikimą. Mes žinome, kur turime tobulėti ir ką daryti ir tikrai tai pratęsiu“, – pasakojo B.Vanagas.
Apie trūkumą iki dešimtuko: „Šiais metais pritrūko daugiau nei prieš kelis metus, kai trūko vos kelių sekundžių. Iš esmės, nebėra tiek daug dalykų, kuriuos galime pakeisti. Dabar galime tik šlifuoti smulkmenas, o didesnę analizę galėsiu pateikti tik po kokios savaitės. Iš pagrindinių trūkumų, buvo keletas faktorių: gavome naują automobilį ir po testų Lietuvoje atrodė, kad jau jį pažįstame, bet Dakare dar keturias dienas jį testavomės ir supratome, kad kiekvieną kartą greitėjame. Dabar mes žinome, ką galėjome padaryti, bet tuo metu mes nežinojome. Dakaras – sudėtingas dalykas ir yra daugybę variacijų, ką reikia padaryti. Laimi tie, kurie tuos 10 tūkst. dalykų padaro geriau nei kiti“.
Apie naują automobilį: „Jis svorio centrą turi visai kitur nei mūsų ankstesnis, kurį dabar vairuoja Edvinas. Jeigu mūsų ankstesnis automobilis buvo mėtomas ir vėtomas, tai šitas – skrodžia kelią. Per mano devynis metus Dakare buvo trys fazės: pirmi 3 metai buvo ambicingi, bet su mažai patirties ir daug nuotykių. Kitų 3 metų metu – mokėmės, raminomės ir dėliojomės kažkokius konceptus. Paskutiniai 3 metai – stabilūs ir neturėjome jokių akibrokštų. Reikia tikėtis, kad dešimtasis Dakaras bus tas, kuris galėsime visus nustebinti“
Apie akmenis: „Dakaras Saudo Arabijoje buvo antrą kartą. Galiu pasakyti, kad organizatoriai stipriai patobulėjo ir surado smėlynų, kurių nebuvo praėjusiame Dakare. Saudo Arabijoje yra be galo daug akmenų ir to neišvengsi. Jie varo vėžį absoliučiai visiems dalyviams ir organizatoriai tikrai gaus daug peticijų. Tai yra mažai sportiška ir labai brangu, nes tai gadina techniką. Aš pats, atsiimdamas medalį, paprašiau, kad kitais metais būtų mažiau tų akmenų. Dėčiau daug vilčių, kad kitais metais atsirastų dar viena valstybė ir padėtų Dakarui tapti dar labiau sportiškam“.
Apie automobilio svarbą rezultatams: „Visada rezultatą lemia viskas. Gali turėti geriausią pasaulio automobilį, bet jeigu nebus gero piloto – jis nieko nepadarys. Gali turėti vidutinišką automobilį, bet išmintingą pilotą ir jie turės vienokį ar kitokį rezultatą. Aš irgi turiu nemažai nuoskaudų, kad pavyzdžiui bagiai turi didesnius ratus, o mes – mažesnius ir pastoviai juos pramušinėjame. Tikiu, kad organizatoriai atras tą balansą ir galbūt automobiliams leis važiuoti didesniais ratais. O šiaip – automobilių sportas yra techninė sporto šaka ir nereikėtų stebėtis, kad automobilis čia lemia tikrai daug“.
