Matyt, nedaug atsirastų naivuolių, kurie, išgirdę pavadinimą “Malonumų gatvė”, pamanytų apie kokį Disneilendą. Naujos lietuviškos licencinės vaizdajuostės viršelis tokiems atima bet kokias iliuzijas.
Erotika - graži ir nelabai
“Malonumų gatvėmis” Prancūzijoje (o gal ir ne joje vienoje) būdavo vadinamos tos, kuriose įsikūrė viešnamiai. Dabar Rytuose, o ir Olandijoje, klesti specifinis “raudonųjų žibintų” įvaizdis. Tačiau populiaraus prancūzų režisieriaus Patrice’o Leconte’o filmas - visai ne apie tas rimbais apsiginklavusias nimfas, ir dienomis, ir naktimis sėdinčias specialiose didmiesčių vitrinose. Tai juosta, greičiau poetizuojanti - ne, ne patį amatą, o tą specifinę jo aurą, kuri Prancūzijoje kadaise buvo ypač stipri.
P. Leconte’as turbūt nėra iš “didžiųjų” savo krašto režisierių. Bet jis neprastas stilistas; žiūrovai gal dar prisimena jo dailų “Tango”, istorinę atšiaurią “San Pjero salos našlę” (turėta galvoje giljotina) ir, žinoma, populiariausią jo filmą “Mergina ant tilto”, kurį iš kitų panašių kategoriškai išskyrė spalvoto kino epochoje narsiai panaudota monotipija.
Šį kartą spalvų “Malonumų gatvėje” apstu, bet jos naudojamos skoningai, galbūt net prisimenant didžiąją impresionistų tradiciją. Daug ausį glostančios muzikos - nuo senovinių fokstrotų iki sąjungininkų armijos į Paryžių atgabento džiazo. Ir, žinoma, šansona (chanson) - mat pagrindinė ne itin įtikinamo siužeto herojė Mariona (Laetitia Casta) nužengia kelią nuo prostitutės iki dainininkės. Bet nekreipkite per didelio dėmesio į tai, kas ekrane menkiau įtikėtina. Autoriai irgi ne tik melodramatizuoja, o ir šypsosi, pavyzdžiui, pateikdami realų prancūzų viešnamių uždarymo faktą kone kaip nacionalinę tragediją. Labai simpatiška šypsena lydi ir pagrindinį vyrą personažą - kekšės vaiką Mažąjį Luji (Patrickas Timsitas), iš savo dievinamos Marionos taip nieko ir nepešusį, bet laimingą jau dėl to, kad gali greta jos būti. Ak, tas prancūziškasis galantiškumas!..
Pietų kraštuose erotika - ne tokia galantiška, o ir ekrane ji paprastai vaizduojama temperamentingiau, be prancūziškų nutylėjimų. Panašus meksikiečių filmas, gąsdinantis jau pavadinimu “Meilė kalė” (“RenTV” jį rodo šeštadienį, gegužės 17 d., 23.40 val.). Įpratę prie niekinančio termino “meksikiečių serialas”, nelabai įsivaizduojame, kad per pastaruosius metus ši nežinoma kinematografija gerokai ūgtelėjo. Žiūrovui tai atleistina, platintojui, kuris Lietuvai taip ir nenupirko šio reikšmingo, komercinius rekordus pasaulyje mušusio filmo, - nelabai. Na, tiesa, į vasaros pabaigą Lietuvos kinų ekranuose žada pasirodyti įdomus meksikiečių “Tėvo Amaro nusikaltimas”, šiemet nominuotas “Oskarui”. Gal lūžis jau įvyko?
Daug kur premijuota Alejandro Gonzaleso Inarritu “Meilė kalė” - tarsi novelių juosta, bet ji žiūrima taip pat vientisai, kaip neseniai kino teatruose matytos garsiosios “Valandos”. Skirtingus siužetus meistriškai sieja aistros - galbūt nukreiptos į brolio žmoną, gal - į savo pačios kūno grožį, - bet visuomet skaudžiai žeidžiančios, paliekančios žmoguje neišdildomus pėdsakus, motyvas. Gali būti ne tik erotinė aistra, bet ir, pavyzdžiui, sportinė. Tiesa, sportas šiame filme irgi nėra įprastas - tai kruvinos, labai brutaliai nufilmuotos meksikietiškos šunų kovos, dėl kurių mano pažįstami sentimentalūs keturkojų gerbėjai net neįstengė pažiūrėti stipraus kūrinio iki galo. Stepokas įspėja...
Erotika - švelni ir saldi ar tautinė
Bet jei kuris iš mano pažįstamų jautruolių norėtų labai prigesintos erotikos, tam kaip sykis atsigaivelėjimui po “Meilės kalės” sekmadienį TV4 rodo graikiškų torsų ir gražių veidų pilną Andrejaus Končialovskio “Odisėją” (TV4, 12.20 val.). Subūręs tarptautinę komandą ir susukęs tiems neseniems laikams, kaip buvo giriamasi, patį brangiausią televizijos filmą, A. Končialovskis bandė atkurti graikų epo herojaus žygius. Tiesa, labiau akcentuodamas ne patį herojų (šis - tik pavėpęs klajūnas ir didvyris a priori), bet Penelopę, Kirkę ir kitas moterų pasaulio atstoves, kurias vaidina besitraukiančios iš šlovės (kiekvienai - sava kartelė) zenito Greta Scacci, Isabella Rossellini ar Geraldina Chaplin. Vis dėlto filmas kiek pertempto metražo ir pernelyg tiesmukai iliustratyvus, tačiau mokiniams pažiūrėti - jei tingisi skaityti Homerą - kodėl ir ne?
Kaip gyvena šiuolaikinė Elada? Ir - jei ji Amerikoje? Joelio Zwicko “Mano didelės storos graikiškos vestuvės” (1 Baltijos kanalas, sekmadienis, 20.10 val.), atrodo, taikytos ne amerikiečiams, bet kaip tik mums - kaip teks gyventi multikultūrinėje Europos erdvėje? Ar būsime tokie uždari ir išdidūs, kaip graikės Tulos tėvas (“visa, kas gero pasaulyje, kilo iš graikų”, - sako jis), ar bandysime integruotis į kitą, nebe tokią fundamentaliai tautinę visuomenę, kaip pasiryžta jo dukra. Puikus lengvas humoras, sąmojingos situacijos, tikslūs tautiniai charakteriai ir dėl jų kylantys tautiniai nesutapimais ar nesusipratimai ne tik pakels nuotaiką, bet ir iš tiesų privers susimąstyti: tautiškumas gerai, tarptautiškumas - taip pat. Teoriškai. O ką darytumėte jūs, jei jūsų dukra pamiltų, sakykime, marokietį ar Australijos aborigeną?
Juliette Binoche vaidinama tvarkinga parduotuvės savininkė pamilsta visai iš kito pasaulio (šįkart - socialinio) atsibeldusį hipį Johny Deppo personažą. “Šokoladas” (LNK, sekmadienis, 22.10 val.) gražiai ir švelniai - ir, be abejo, saldžiai - piešia griežtų papročių Prancūzijos miestelio drobę su jos breigeliškais aikštės personažais. Tvarka, nustatyta šimtmečiams, kaip mišių kanonas. Bet turi atsibelsti kažkoks pašalietis, kad sužlugdytų įprastą regulą. Kad davatkos pakrauptų, o meilės išsiilgusieji išlaisvėtų. Režisieriui Lasse Hallstromui geriausiai ir pavyksta atkurti provincijos - kone viduramžių - miestelio atmosferą, ir išties imi pasigesti po šio filmo tokių parduotuvėlių mūsų gatvėse - kur tave visi pažįsta, kur kaimynai sveikinasi, o pardavėjos paklausia apie tavo vaikus, o nesi tik eilinis klientas ar jo šešėlis mechanizuotuose prekybos centruose. Vis dėlto filmas atrodo tarsi tolimas “Babetės šventės” aidas, kuriame gerai jaučiasi prancūzė Binoche, bet ne amerikietis perdėm dekoratyvus Deppas.
O į tolimą Naująją Zelandiją atvyksta nebylė moteris su savo dukra, kad ištekėtų už vyro, kurio net nematė - pagal sutartį. Bet tarp jų įsiterpia ne tik maoris - Harvey Keitelis, bet ir pianinas. Jane Campion drama “Pianinas” (TV4, trečiadienis, 21.45 val.) - subtilių jausmų, muzikos ir itin stiprios vaidybos kūrinys, apdovanotas trim “Oskarais”, kurių du atiteko nebylę vaidinusiai Holly Hunter ir jos dukrai Annai Paquin (šią, jau suaugusią lolitą galite pamatyti ir pas mus nepelnytai pamirštoje tarp įvairaus kino teatrų rodomo šlamšto Spike‘o Lee juostoje “25 valanda”). Operatoriaus kamera leidžia pasigrožėti ir jausmų audromis, ir stulbinančia švaria, nenualinta ir “Žiedų valdovo” nesukompiuterinta dar XIX amžiaus Naujosios Zelandijos gamta. Bet filmas, matyt, sukėlė pavydą Jodie Foster, kuri po poros metų pabandė pakartoti Hunter triumfą filme “Nelly”, tačiau amerikietiškas variantas ir liko bekvapiu mėsainiu.
Šiek tiek veiksmo
Iš tiesų savaitė nežada užliūliuoti švelniais jausmais. Šiandien, penktadienį, 1 Baltijos kanalas rodo “Jakudzos brolį” - gangsterinę sagą, sukurtą jau madingu tapusio japonų režisieriaus Takeshi Kitano. Japonų mafija Los Andžele nekeičia papročių ir susiduriama su Vakarų pasauliu. Kitano taip pat papročių nežada keisti ir, kaip ir kituose savo filmuose, lieka žiaurus gangsteris, nevengia nei “kietų” scenų, nei gruboko humoro, tačiau jo realizmas yra paveikus ir be jokių skrupulų ar kryptelėjimų vakarietiškų pasakų linkme. Žavi tradicijų sandūra - meditacijos kupinų japonų ritualų ir urbanistinės Vakarų kultūros.
Vakarai paprastai turi savo krikštatėvius, kilusius iš Sicilijos. Bet šneka ne apie Coppolos epą, bet apie jo parodiją - linksmą Jimo Ambrahamso filmą “Mafija”(TV3, šeštadienis, 22.00 val.). Iš Italijos kilęs paštininko sūnus neribotų galimybių šalyje tampa mafijos bosu. Natūralu, kad jį nori nudaigoti kitos šeimos, o nemažiau nelaimių jo laukia ir iš režisieriaus pusės: atpažįstamos visos gangsterinių filmų klišės, traukiama per dantį Marlono Brando vaidyba, apstu absurdiškų juokelių.
Kam Amerika atrodo kitokia - jiems šeštadienį rytą TV1000 9.00 val. rodo Wayno Wango filmą “Liūdesys veide”. Tai tarsi kita kamera nufilmuotas jo garsusis kultinis “Dūmas”, - vėl į tabako krautuvėlę pas Harvey Keitelio Ogį užsuka visi personažai, bet čia režisierius atsipalaidavo ir kūrė sau ir savo draugams su jais pačiais. Užsuka ir krepšininkas Esposito, ir režisierius Jimas Jarmushas, telegramą atneša pati Madonna, dar sutraukianti kažkokią, atsiprašant, dainelę... Tai tiesiog Wango laiškas draugams ir padėka jiems už “Dūmą”, tačiau vis dėlto režisierius, berašydamas jį, buvo pernelyg atsipalaidavęs.
Džeikė Braun yra labai įsitempusi ir įtampos - greičiau psichologinės nei atviro veiksmo - vadžių nežada atleisti Quentinas Tarantino. Bet “Džekėje Braun” (TV1000, trečiadienis, 15.00 val.) Tarantino nebūtų savimi, jei filmas nekvepėtų ir lengva parodija juostoms apie mafiją, ir išradingais siužeto vingiais, kur moteris “išduria” ir mafiją, ir policininkus, ir pati įsigudrina nepakliūti už grotų. Šalia Pam Grier Džekės - visas žvaigždynas: Robertas de Niro, Samuelis L. Jacksonas, Michaelas Keatonas. Atimti iš jų jau sustingusias grimasas, pakeisti įvaizdį - dar vienas malonumas Tarantino užgaidoms.
Schizofrenija
Galima būtų pakalbėti ir apie kitas, jau nebe celuloido juostos gudrybes. Kartais, kaip ir kino pasaulyje pasitaiko, komentarai apie kūrinį būna įdomesni už jį patį. Neseniai tuo teko įsitikinti “Literatūros ir meno” internetiniame puslapyje beskaitant apie Rusų dramos teatro spektaklį “Vaginos monologai”. Po recenzijos sekė galybė komentarų, kur dažnai buvo minimas ir kino kritikas Saulius Macaitis (tiesa, ne visada gražiai, bet tai jau greičiau rimta rašančiojo problema). Ir galų gale paaiškėjo, kad Stepokas Strolia... ir yra Saulius Macaitis (http://www.culture.lt/lmenas/?leid_id=2949&kas=straipsnis&st_id=2356, komentaras 22). Na, tada ir supratau, ką reiškia, kai tau pasako, kad tavęs paprasčiausiai nėra. Žodžiu, aš - tai jis. Dabar, mano kukliomis žiniomis, sėdintis Kruazet krantinėje, tiksliau, Kanų kino salėse. Aš, jei neklystu - Vilniuje. O jūs manote, jam dabar yra laiko rūpintis televizija, kai pro šalį gali prasklęsti jo mylima aktorė Dapkūnaitė ir kitos, kiek menkesnės žvaigždės? Bet dabar jau atsiduriu situacijoje, kai reikia įrodinėti, kad aš esu aš, o tai jau tikrai dvelkia schizofrenija. Linkiu, kad jums to niekas nepasakytų!
