Leidinyje nagrinėjama gyventojų sudėtis pagal amžių, išsilavinimą, kalbų mokėjimą, užimtumą, santuokinį statusą, tautybę, religiją, analizuojama namų ūkių sudėtis, aptariami gimstamumo ir santuokinės elgsenos bei pastarųjų metų migracijos pokyčiai.
Autorių surinkti duomenys rodo, jog per pastaruosius penkiolika metų gerokai sumažėjo santuokų, tuokiamasi vyresnio amžiaus, vis daugiau porų gyvena santuokos neregistravusios.
Kitaip nei dažnai manoma, nesusituokusių porų kaimuose pasitaiko dažniau nei miestuose. Iš vyresnių nei 18 metų asmeninių namų ūkių gyventojų sugyventinių kaime yra 5,0, mieste – 3,7 procento. Kaimo ir miesto jaunimas beveik taip pat dažnai gyvena ne santuokoje, tačiau tarp vyresnių nei 30 metų žmonių sugyventinių kaime daugiau nei mieste.
Lietuvoje retesnis išsivysčiusiose vakarietiškose visuomenėse įsitvirtinęs sugyventinių porų tipas – „bandomosios“ santuokos ir žymiai labiau paplitęs tradicinis sugyventinių porų tipas, kai iširus ankstesnei santuokai nauja partnerystė kuriama jos neregistruojant.
Laikotarpiu tarp 1989 ir 2001 m. surašymų pastebimai pasikeitė gyventojų sudėtis pagal santuokinį statusą: gerokai sumažėjo vedusiųjų, padaugėjo niekada nebuvusiųjų santuokoje, išsiskyrusiųjų ir našlių. Skirtumai minėtu aspektu labai ryškūs: didžiulė moterų našlių persvara, palyginti su vyrais. Jau pradedant pačiomis jauniausiomis vedybinio amžiaus grupėmis moterų našlių pastebimai daugėja, o tarp 60–79 metų moterų pasiekia įspūdingą dalį ir skaičių: 2001 m. surašymo duomenimis, 60–79 metų našlių moterų Lietuvoje buvo 155 tūkst., arba 42 proc. šio amžiaus moterų. Nuo 70 metų amžiaus našlystė Lietuvoje yra vyraujantis moterų šeiminio gyvenimo tipas.
Autorių teigimu, aukštesnis išsilavinimas daro skirtingą įtaką vyrų ir moterų sėkmei „vedybų rinkoje“. Dauguma vyrų, turinčių aukštąjį išsilavinimą yra vedę, o tarp turinčiųjų žemesnį nei vidurinis išsilavinimą ir gimusiųjų vėliau nei 1950 m. – gana daug niekada negyvenusiųjų santuokoje, ypač kaimuose. Vyrai, turintys žemą išsilavinimą, „vedybinėje rinkoje“ jau keletą dešimtmečių yra ne itin „paklausūs“. Nors moterų santuokinio statuso skirtumai pagal išsilavinimą nėra dideli, vis dėlto tarp niekada negyvenusiųjų santuokoje moterų kiek daugiau turi aukštąjį išsilavinimą. Taigi vyrams aukštas išsilavinimas yra tarsi šeimos garantas, moterims – jis tampa rizikos likti netekėjusia veiksniu.
Lietuvai būdingos ne tik tradicinės, susituokusių tėvų ir vaikų, šeimos. Nors kiek daugiau nei pusė 18 metų ir vyresnių asmeninių namų ūkių gyventojų yra susituokę (54,9 proc.), tačiau beveik dešimtadalis gyvena netipinėse šeimose: yra sugyventiniai (4,1 proc.) arba vieni vaikus auginantys motinos / tėvai (4,3 proc.). Vienos motinos šeimos būdingesnės miesto gyventojoms moterims, kurios išsiskiria gana aukštu užimtumu ir išsilavinimu.
Per pastaruosius penkiolika metų gimstamumas sumažėjo iki ypač žemo lygio (suminis gimstamumo rodiklis šiuo metu mažesnis nei 1,3) ir yra vienas žemiausių ES. Toks gimstamumo lygis jau neužtikrina kartų kaitos. Palankiausia demografinė situacija yra tada, kai suminis gimstamumo rodiklis bent jau užtikrina paprastą gyventojų reprodukciją ir yra apie 2,1 – tai reiškia, kad kiekviena moteris turėtų pagimdyti 2 kūdikius.
Dėsninga, jog Lietuvoje ir toliau fiksuojama ilgalaikė gyventojų senėjimo tendencija: mažėja vaikų iki 14 metų ir didėja pagyvenusių (60 metų ir vyresnių) žmonių dalis. Iki XX a. pabaigos Lietuvoje buvo daugiau vaikų nei pagyvenusių žmonių, 2001 m. jauniausios ir vyriausios kartos santykis buvo apylygis, o 2006 m. pradžioje pagyvenusių žmonių buvo 134 tūkstančiais daugiau nei vaikų iki 14 metų.
2005 m. vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė buvo 65,4 metų, moterų – 77,4 metų. Pagal šį rodiklį Lietuvos vyrai gyvena vidutiniškai apie 10 metų, o moterys – apie 5 metus trumpiau nei penkiolikoje ES šalių senbuvių. 2005 m. vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė buvo maždaug trejais metais trumpesnė nei prieš keturiasdešimt metų ir trumpiausia ES.
Lietuvoje vyrų vidutinė tikėtina gyvenimo trukmė 12 metų trumpesnė nei moterų. Vyrų mirtingumui turi įtakos jų išsilavinimas, gyvenamoji vieta bei santuokinė padėtis. 30 metų sulaukęs ir aukštąjį išsilavinimą turintis vyras tikėtina vidutiniškai išgyvens daugiau nei 10 metų ilgiau nei turintis žemesnį nei vidurinis išsilavinimą. Vedę vyrai gyvena gerokai ilgiau nei niekada nevedusieji, išsiskyrusieji ir našliai. Tikėtina, kad vedęs 30 metų sulaukęs vyras vidutiniškai gyvens apie 10 metų ilgiau nei niekada nevedęs, išsiskyręs vyras ar našlys.
Lietuvos gyventojų išsilavinimo lygis sparčiai auga, tačiau moterų gerokai greičiau nei vyrų. 2001 m. surašymo duomenys parodė, kad jaunos moterys vyrus lenkia savo aukštais išsilavinimo rodikliais. Pavyzdžiui, beveik kas ketvirta 30-34 metų amžiaus moteris turi aukštąjį išsilavinimą, o iš šio amžiaus vyrų šį išsilavinimą turi mažiau nei penktadalis.
Duomenys rodo, jog susituokę gyventojai išsiskiria aukščiausiu užimtumo ir žemiausiu nedarbo lygiu. Tai ypač stipriai pasireiškia vyrų atveju. Išsituokę, ypač kaimo, vyrai užimtumo požiūriu yra pažeidžiamiausia grupė. Vaikų turinčių gyventojų užimtumo lygis taip pat gerokai aukštesnis negu bevaikių.
Lietuvos gyventojų emigracijos mastai ir intensyvumas yra labai dideli. Eurostato duomenimis, 2005 m. penkios ES narės (Estija, Latvija, Lenkija, Nyderlandai, Lietuva) turėjo neigiamą migracijos saldo. Nors absoliučiais skaičiais „pirmauja“ Nyderlandai ir Lenkija, skaičiuojant migracijos saldo 1000 gyventojų, Lietuva daugiau nei du kartus lenkia Nyderlandus ir daugiau nei 5 kartus kaimynines Lenkiją, Latviją, Estiją. Vidutinis išvykstantis Lietuvos gyventojas yra jaunas, 20–29 metų, turintis vidurinį, aukštesnįjį ar aukštąjį išsilavinimą, darbingas gyventojas. Taigi šalia dažnai akcentuojamų kiekybinių Lietuvos gyventojų praradimų būtina įvardyti ir kokybinius pokyčius, vykstančius dėl migracijos, – gilėjančią amžiaus, lyties disproporciją, protų nutekėjimą, darbo jėgos modifikaciją ir trūkumą, kt.
Leidinio autoriai tikisi, jog jų pateiktos demografinių procesų ir gyventojų struktūrų analitinės studijos bus naudingos, nagrinėjant Lietuvos demografinę raidą bei rengiant siūlymus socialinėms, ekonominėms problemoms spręsti, regioninei politikai formuoti, ekonominės migracijos valdymo priemonėms įgyvendinti.
