Dėl ligos negalėdamas pajudinti nė vieno raumens Martynas hospise Vilniuje gyvena antrus metus. Su pasauliu 50-metis vyras bendrauja akimis – jomis rašo naudodamas specialią kompiuterinę įrangą. Prie lovos prikaustytas vyras rūpinasi kitais. Pavyzdžiui, medikams išsiuntė tokią žinutę.
„Mano kaimynas blogai jaučiasi, jam reikia padaryti aviečių arbatos, reikia jį pagydyti“, – pacientą citavo M. Sopočkos hospiso direktoriaus pavaduotoja Aneta Gurnevič.
O paklaustas, kokių svajonių turi, parašė – įkurti paramos fondą sergantiems. Ir dar pridūrė, tai planas, ne svajonė. Darbuotojai tiki – neįtikėtiną dvasios stiprybę turinčiam Martynui pavyks įkurti fondą. Deja, po hospiso stogu ne visos svajonės pildosi. Daliai pacientų ligos atima jėgas ir jie gailisi dėl neišpildytų norų.
Atskleidė svajones
„Kartais pacientai svajoja skristi oro balionu, svajoja apie limuziną, stengiamės atliepti tuos norus, kurie kartais būna labai paprastiׅ“, – vardino A. Gurnevič.
Pasivažinėti limuzinu svajojo jauna mergina ir hospiso darbuotojai jai tokį automobilį surado.
„Sveikatos būklė jai neleido važiuoti, bet ji pasakė, tegul mano broliai ir sesės važiuoja, viską nufilmuoja, nufotografuoja ir man papasakos“, – teigė hospiso direktoriaus pavaduotoja.
Gatvėje kalbinti praeiviai pasidalino savo svajonėmis.
„Oi, daug ko, tokių dalykų aibė yra. – Pavyzdžiui? – Namą pastatyt.“
„Nu, nežinau, ąžuolas pasodytas, vaikai užauginti, anūkų kaip šieno.“
„Norėčiau dar nuskristi į Niujorką ir pabūti ten savaitę. Su parašiutu šokau, gitara neišmoksiu, nes neturiu klausos, bet gal piešt norėčiau.“
„Kuo daugiau pasaulio apkeliaut, pamatyt kiek galima daugiau kultūrų ir patirt kiek galima daugiau gyvenimo.“
Paskutinėmis gyvenimo akimirkomis žmonės perkainoja savo vertybes.
„Pergyvena dėl to, ko nepadarė“
„Gailisi ir dažniausiai pergyvena dėl to, ko dėl savęs nepadarė, nes tai tuo metu atrodė svarbu, o kai atėjo liga, kuri apriboja, nesi toks savarankiškas, gailisi, kad laikas buvo iššvaistytas“, – tikino A. Gurnevič.
Brolis Evaldas, išlydėdamas žmones į paskutinę kelionę taip pat girdi apgailestavimus dėl ne taip nugyvento gyvenimo.
„Dažnai rūpinasi pasiekti, uždirbti, pasirodo, ne tai yra svarbiausia, yra toks posakis, kad turtų anapus neišsineši“, – kalbėjo pranciškonas.
Vieni gailisi, kad dėl darbų per mažai laiko skyrė vaikams, tėvams, draugams. Kiti, kad buvo užmiršę pačius save, nerado laiko atostogoms, o dabar to, ką atidėliojo, nebepadarys.
„Žmogus dažniausiai pergyvena dėl to, ko dėl savęs nepadarė“, – tikino Brolis Evaldas.
Vietoj sau skirto laiko žmonės kūrė įmones, kurių, kaip skundžiasi prieš mirtį, niekam nebereikia – vaikai turi savo veiklas. Kiti paskutinėmis gyvenimo dienomis gailisi, kad kažkada pritrūko drąsos.
„Jeigu laiką galėčiau pasukti atgal, gal išdrįsčiau prieiti prie tos merginos, kuri man ten labai patiko, bet aš pasirinkau kitą“, – istorijomis, kurias papasakoja pacientai dalinosi A. Gurnevič.
Brolis Evaldas turi savo receptą, kaip gyventi, kad gyvenimas jo pabaigoje neatrodytų beprasmis.
„Turi būti taikos, ramybės nešėju, kiek sugebi, ugdyti savyje nuolankumo, paprastumo dvasią, mokėt įsiklausyt ir nebūt egoistu“, – sakė jis.
Bent jau tikintieji turi viltį – mirtimi gyvenimas nesibaigia, o jis tik pasikeičia.
Visą reportažą rasite straipsnio pradžioje.
