Ar ne be reikalo kultūros, meno žmonės skundžiasi, kad iš kūrybos išgyventi tapo neįmanoma? “Respublikos” žurnalistai išsiaiškino, kad už pasiskeryčiojimą televizijos laidose menininkams per mėnesį sumokama iki 17 tūkst. litų. Tiesa, ne rašytojams, poetams ir ne skulptoriams. Reikia būti paprasčiausiu prodiuseriu Egmontu Bžesku.
Sumanęs sukurti ir išleisti rimtą romaną patyręs rašytojas tam sugaištų bent metus, bet gautų tris kartus mažesnį honorarą nei kelias dienas padirbėję vertėjas ar pop-muzikos grupės prodiuseris.
Tūkstančiai už paistalus
Praėjusių metų pradžioje jau buvo skelbiama, kad “Vilnius - Europos kultūros sostinė 2009” (VEKS) organizatoriai neaiškios vertės “meno” projektams švaisto dešimtis milijonų litų, bet ši įstaiga sugebėjo kišti naujas sumas dar keistesniems projektams.
2009-ųjų liepos-rugsėjo mėnesiais buvo surengtas ir per Lietuvos televiziją (LTV) parodytas vadinamasis menų čempionatas “Art-O-Thlon”.
Septyniose “Art-O-Thlon” laidose, kurias žiūrėjo vos 0,8-2 proc. meno gerbėjų, šmėžavo pramoginių muzikos grupių prodiuserio ir keiksmažodžiais išgarsėjusio kolektyvo “Naujieji lietuviai” atlikėjo Egmonto Bžesko veidas.
Šis veikėjas, labiau žinomas kaip nuolatinis vakarėlių lankytojas, “menų čempionate” turėjo malonią užduotį - įsitaisius krėsle kalbėti apie nieką. Už tai VEKS pasirūpino garsenybės atlyginimu - E.Bžeskui už septynis sušmėžavimus LTV eteryje sumokėta apie 17 tūkst. litų.
“Buvo 7 laidos, už jas E.Bžeskas gavo nevienodai - vienose jis buvo kaip dalyvis, o kitose jam teko mažesnis vaidmuo”, - pasakojo VEKS direktorius Rolandas Kvietkauskas.
Tarp “popso” ir meno
- Kiek vedėte “Art-O-Thlon” laidų? - “Respublika” klausė E.Bžesko.
- Gal buvo septynios, gal aštuonios laidos - nedaug. Bet darbas buvo labai sunkus. Pats esu menininkas, todėl nepripratęs prie sausos televizijos specifikos. Laidos vedėjas turi būti profesionalas, bet šiame projekte juk reikėjo nestandartinio vedimo, žmogaus, tarsi slenksčio tarp “popso” ir meno.
- O už tai gavote Lietuvos menininkams neprieinamą honorarą - už laidą po 4-6 tūkst. litų?
- Ne, tikrai ne. Nežinau, iš kur tokia informacija.
- Tai kiek tuomet uždirbote?
- Už laidą honoraras gal nė tūkstančio nesiekė, o gal siekė.
- Tačiau VEKS direktorius sakė, kad jums išmokėta apie 17 tūkst. litų?
- Aš neatsimenu nei kada man pervedė pinigus, nei tokios sumos neprisimenu. Tik žinau, kad viskas buvo oficialiai. Už laidą gavau gal po 1000, o gal po 1200 litų. Beje, o kuo čia aš dėtas?
- Jūsų nuomone, “Art-O-Thlon” buvo meninė laida?
- Daug kam ji kliuvo ar nekliuvo, bet džiaugiuosi visą laiką, kad apskritai kas nors vyksta. Idėja buvo įdomi, nors menas skirtas tam tikroms erdvėms ir publikai. Televizijos auditorija galbūt yra kitokia.
- Vesti šią laidą buvote pakviestas kaip “Naujųjų lietuvių” narys ar grupės “69 danguje” prodiuseris?
- Ne, turbūt todėl, kad kadaise buvau menininkas. Juk LTV ir TV3 televizijoms krūvą dekoracijų sukūriau.
- Kalbate apie LTV dekoracijas, kainavusias milijoną?
- Ne, mano autorinis atlyginimas buvo gal 3, o gal 4 tūkst. litų. Visa kita kainavo gamyba.
Rašytojų neprireikė
Pasidomėjus, kokius honorarus gavo, pavyzdžiui, VEKS literatūros programoje dalyvavę rašytojai, R.Kvietkauskas paaiškino, kad daugiau teko dirbti ir uždirbti ne jiems, o vertėjams.
“Kiekvienas honoraras buvo susitarimo dalykas, todėl sunku apibendrinti. Mes turėjome daugiau kaip tūkstantį menininkų - aktorių, muzikantų, vertėjų, - sakė R.Kvietkauskas. - Vieni specialiai kūrė VEKS programoms, kiti tik dalyvavo kūrybiniame procese, laboratorijose. Literatūrai buvo skirta keletas projektų, bet reikėtų pasitikslinti. Knygų mugėje vyko keli skaitymai”.
R.Kvietkauskas papasakojo apie VEKS “laboratorijas” vertėjams, kurie sugebėjo vos už “virtualų darbą ir kelias visas dienas kūrybos dirbtuvėse” gauti honorarus, siekusius nuo 2000 iki 3500 litų.
Ar VEKS parėmė bent vieną žinomą Lietuvos rašytoją? R.Kvietkauskas neslėpė: “Atrodo, kad tikrai ne”.
Mažai, bet labai daug
Herkus KUNČIUS - Rašytojas:
Vienas produktyviausių Lietuvos rašytojų paklaustas, ar šešių tūkstančių litų honoraras rašytojui už knygą - daug ar mažai, tik liūdnai juokiasi: “Toks honoraras - turėtų būti labai mažai. O kaip yra?.. Mažai kas iš rašytojų tokį didelį honorarą gauna. Savo honoraro už knygą neįvardysiu vien dėl to, kad man šlykštu tai garsiai pripažinti. Tik pasakysiu tai, kad honoraras už vieną straipsnį užsienio kultūros periodikoje neretai būna didesnis nei honoraras Lietuvoje už knygą, rašytą ne trumpiau nei metus”.
H.Kunčius neabejoja, kad rašytojai jokiu būdu negali honorarų už knygas skaičiuoti kaip natūralių pajamų, visuomet šie (nors ir sąžiningai uždirbti) pinigai nukrinta netikėtai - it laimėjimas loterijoje. Pridėkime dar kokius du šimtus litų per metus už kūrybos vakarus, dar tiek pat - kaip honorarus už publikacijas kultūrinėje spaudoje... Ir tai visos įmanomos rašytojo pajamos, jeigu jis tik rašo ir neturi laiko dirbti dar ir kitų darbų, kad pragyventų”.
Keletas H.Kunčiaus knygų yra išleistos užsienio šalyse. Paklaustas, ar ten knygų honorarai kitokie, atsakė, esą vien už knygos prezentaciją, per kurią tiesiog paskaitai savo kūrybos, uždirbi kur kas daugiau nei čia - už knygą.
Kasmet knygų neprirašysi
Valdemaras KUKULAS - Poetas:
Šių metų “Jotvingių” premijos laureatas nevengia ir įvardyti: “Jei kalbame apie tikrąją, nekomercinę, literatūrą, žmonės džiaugiasi, jei už solidų romaną gauna 2000 litų honorarą. Taigi šeši tūkstančiai atrodytų svaiginančiai daug. Tačiau prisiminkime kad ir tuos niūriuosius sovietinius laikus - išleidęs knygą rašytojas iš honoraro galėdavo automobilį nusipirkti. Situacija tokia, kad rašytojai atprato ne tik tikėtis, bet ir norėti, kad jiems būtų mokama - dauguma dirba žurnalistais, leidyklų darbuotojais, rašo scenarijus televizijoms ar prasimano kitokių darbų...”
Pasak poeto, kasmet knygų neprirašysi, jei išties sieki kokybės. O tokių menine prasme kokybiškiausių knygų tiražai siekia nuo trijų šimtų iki tūkstančio, tad net ir visas knygas pardavus apie pelną nė kalbėti nėra ko. Valdemaras sako, kad visos pasaulio valstybės yra išsprendusios problemą, kaip savo nekomercinius menininkus išlaikyti - JAV rašytojai universitetuose dėsto kūrybinį rašymą, daugelyje Vakarų Europos šalių gyvenama iš literatūrinių renginių honorarų...
“Visų užsieniečių, atvažiavusių iš kitų šalių į mūsų “Poezijos pavasarį”, klausiu, kuo dirba - daugelis net suglumsta nuo tokio klausimo. “Aš rašytojas”, - pakartoja dar kartą.
Nulupami tik mokesčiai
Valentinas SVENTICKAS - Vyr. redaktorius:
Vyriausiasis Rašytojų sąjungos leidyklos redaktorius sako, kad sovietiniais laikais honorarai buvo mokami nuo 250 iki 400 rublių už autorinį lanką. Dabar tai vargu ar įmanoma įvertinti (turint omeny pasikeitusias pragyvenimo galimybes, perkamumo galią ir kt.), kiek tai būtų dabartiniais litais.
“Gražiaisiais Sąjūdžio laikais kai kurie poetai (Justinas Marcinkevičius, Sigitas Geda) buvo svaiginamai populiarūs, tačiau piniginis šalies vienetas anuomet buvo talonas, kasdien kintančios vertės. Tad vėlgi sunku apskaičiuoti, kiek tai buvo jiems naudinga finansiškai. Pvz., poetas Jonas Juškaitis, talonais gavęs Nacionalinę kultūros ir meno premiją, nebuvo labai laimingas”, - sakė V.Sventickas.
Ir ikikriziniais laikais šeši tūkstančiai litų - gana solidus honoraras autoriui už knygą, o dabar, pakitus mokesčių sistemai, honorarai dar sumažėjo, nes mokesčiai nulupami ne tik nuo leidėjo, bet ir nuo autoriaus.
Pasak V.Sventicko, nė vienoje Europos šalyje honorarai rašytojams už knygas nėra labai dideli, tačiau visų šalių kultūros vadovai yra radę sprendimą, kaip išlaikyti geriausiuosius - nekomercinius rašytojus.
Julius GIRDVAINIS, Rimvydas STANKEVIČIUS
