Apie tai naujienų portalo tv3.lt laidoje „Dienos pjūvis“ diskutavo Seimo narys, „Nacionalinio susivienijimo“ pirmininkas Vytautas Sinica ir Didžiausios musulmonų bendruomenės muftijus Aleksandras Beganskas.
Naujai atvykstantys musulmonai, kurie įsilieja į jūsų bendruomenę. Ar turite kažkokią tvarką, ar žiūrite, kad jie laikytųsi lietuvių papročių, įstatymų, mokytųsi lietuvių kalbos, įsilietų į Lietuvos gyvenimą?
A. Beganskas: Aš net pasakysiu taip. Vasarą vienas užsienietis, kuris čia jau gyvena ir kalba lietuviškai, atėjo pas mane į Smolensko gatvę, kur yra mūsų Islamo švietimo centras, ir paprašė leidimo vesti lietuvių kalbos pamokėles.
Aš sakau: jokių problemų, prašom. Skyriau vieną klasę ir vieną, du ar tris kartus per savaitę jis vedė pamokėles užsieniečiams, kurie norėjo mokytis lietuvių kalbos. Iš savo pusės mes ir raginame, ir skatiname, kad jie adaptuotųsi, pramoktų lietuvių kalbą, nepažeistų kitų žmonių teisių ar įstatymų.
Kaip visada sakome, mes tikrai esame vienoje pusėje, bet klausimas toks: ar mes galime įlįsti į žmogaus širdį arba smegenis ir jį valdyti? Kiekvienas žmogus atsako už save. Iš mūsų pusės – taip, mes skatiname, kalbame, suteikiame galimybes. Jeigu žmogus pažeidinėja įstatymus ar dar kažką daro, mes tikrai nesame policininkai, nesame viešosios tvarkos atstovai, kurie galėtų išrašyti jam baudą.
Politikai turbūt vis tiek kalbasi ir su policija, įvairiomis tarnybomis. Ar yra realių grėsmių – nusikalstamumo prasme? Kaip jūs tai matote ir ką reikėtų daryti, kad būtų galima užkirsti kelią šiems dalykams?
V. Sinica: Čia reikia aiškaus atskyrimo. Yra žvalgybos institucijos, kurios vertina kiekvieną atvykstantį žmogų tiek, kiek spėja įvertinti. Tarp atvykstančių žmonių radikalizacijos grėsmių randa. Kai kurių žmonių nepraleidžia, kai kuriuos praleidžia, spėju, nes nespėja patikrinti arba faktai iškyla vėliau.
Tada konstatuojama, kad šalyje jau esantis žmogus kelia grėsmę ir turi išvykti. Tokių žmonių per metus būna vidutiniškai apie tūkstantį. Dauguma jų – ne musulmonai, o iš Baltarusijos ar Rusijos atvykę žmonės. Mastas pakankamai nemažas ir darbo mastas saugumo institucijoms šioje vietoje tikrai taip pat nemažas.
Ar tuos žmones iš karto deportuoja iš Lietuvos? Ar jie dar kurį laiką būna čia, tarp mūsų?
V. Sinica: Čia yra painus dalykas. Yra du skirtingi sprendimai: sprendimas, kad žmogus turi išvykti iš šalies, ir fizinė deportacija. Tai yra du atskiri etapai, tarp kurių dažnai būna nemažai laiko. Yra nedidelis kiekis, bet apie porą šimtų žmonių kasmet, kurių taip ir nepavyksta išsiųsti.
Sprendimas yra, kad žmogus turi išvykti, bet jis čia, tarp mūsų, ir jo nesuranda. Taip, tokių atvejų būna. Čia svarbu tai, kas pastaruoju metu skambėjo ir apie muftiatą: muftiatas kaip bendruomenė, kaip organizacija nėra radikalizacijos šaltinis.
Kaip visuma jis grėsmės nekelia. Grėsmę kelia atskiri žmonės – dalis jų gal įsitraukia į veiklą, dalis neįsitraukia. Tą atskyrimą norisi padaryti. Aš dar norėjau sureaguoti gal kiek netikėtu kampu. Manau, kad mes negalime reikalauti iš muftiato ar kokios nors musulmonų bendruomenės, kad jie skatintų laikytis lietuvių papročių arba mokytis lietuvių kalbos, nes Lietuvos valstybė pati nereikalauja mokytis lietuvių kalbos.
Man tai yra kraupus faktas, bet kai pasižiūri, ką skelbia Kalbos inspekcija, iš daugiau negu 200 tūkstančių užsieniečių Lietuvoje, įvairiais pagrindais čia esančių, bet daugiausia darbo migrantų, tik keliolika tūkstančių žmonių įstatymu yra įpareigoti mokytis valstybinę kalbą. Čia mūsų pačių kaltė.
Dar vienas dalykas jau visai pabaigai. Aš suprantu žvalgybą, ypač dėl to, kad jie dabar turi milžiniškus darbo krūvius, ir kad jiems patogiausia būtų, jeigu būtų centralizuota viena mečetė, kurioje būtų lengviausia stebėti, kaip sekasi musulmonų bendruomenei.
Bet, sutikime, skamba truputį kaip vaikų darželis: jeigu negalėsime jų visų sužiūrėti, jie nueis kažkur į šoną ir radikalizuosis. Padarykime paralelę su bažnyčiomis – nuo to, kad jos pasklidusios po visą Lietuvą, nėra poreikio jų sekti ir nėra baimės, kad kažkas radikalizuosis, jeigu nesužiūrėsi.
Tai vis dėlto yra kažkoks veiksnys, turbūt ne nuo Lietuvos priklausantis, dėl kurio reikia stebėti ir, jeigu nebus pakankamai lengva stebėti, pakankamai kontroliuoti, matysime didesnes rizikas. Tas veiksnys turbūt kultūrinis, ne kažkoks kitas.
A. Beganskas: Taip, vėl grįžtant prie tos mečetės, žiūrėkite, kaip aš sakau: aš prašyčiau ir visą laiką sakiau – savo politinių problemų su migracija ir kitais dalykais nespręskite mūsų musulmonų bendruomenės sąskaita.
Vėlgi grįžtame prie to, kad nuo 1993 metų, kai buvo įsteigta Vilniaus musulmonų sunitų bendruomenė ir joje buvo vien Lietuvos totoriai, buvo įrašyta, kad pagrindinis tikslas yra Vilniaus mečetės atstatymas.
Mes turėjome vietą prie Lukiškių aikštės. Bet esmė ta, kad mes sakome: leiskite mums pastatyti kitoje vietoje. Tai nieko bendro neturi nei su imigracija, nei su kitais dalykais. Šiandien vėl girdime pasisakymų, kad kadangi didėja imigracija, tai jums neleisime statyti mečetės.
Tai ką mums daryti? Nuo 1994 metų bandome kažkaip gauti tą leidimą, bet vieni sako: „Ne, mes neleisime“, vėliau – „Palaukite, pradžioje reikia Vilniuje pastatyti porą paminklų, o tada leisime statyti mečetę.“ Vėliau kažkur atsiranda teroristinė organizacija, tada atsiranda imigrantai ir ši problema vis tęsiasi.
Tai, kaip jūs teisingai pasakėte, nėra mūsų problema. Imigrantų klausimas yra valstybės ir Vyriausybės, kuri juos įleidžia. Muftiatas tų imigrantų nekviečia. Mes tiesiog neuždarome durų – kas nori, tas ateina. Tas pats kaip ir bažnyčioje. Esmė ne ta, kad Vilniuje yra daug bažnyčių. Klausimas toks: Vilniuje yra daug bažnyčių, o nėra nė vienos mečetės.
LAIDĄ „DIENOS PJŪVIS“ RASITE STRAIPSNIO PRADŽIOJE.
Svarbiausios dienos naujienos, ekspertų ir politikų įžvalgos bei komentarai – kiekvieną darbo dieną laidoje „Dienos pjūvis“ portale tv3.lt ir platformoje TV3 Play.
Kviečiame atrasti naują tv3.lt turinį! Nuo šiol portale jūsų laukia ne tik kasdien nauji testai, bet ir kryžiažodžiai – išbandykite savo žinias, spręskite ir smagiai praleiskite laiką.
