Seime Ingrida Šimonytė po naujosios Vyriausybės prisaikdinimo sunkiai tramdė emocijas ir išreiškė nuoširdžią užuojautą I. Veisaitės artimiesiems.
„Didelė netektis išėjus profesorei Irenai Veisaitei. Norėčiau išreikšti kuo nuoširdžiausią užuojautą. Visos netektys visada būna nelaiku, bet dabar, kai turime tokią situaciją su koronavirusu, tai be abejonės pamatome, kaip statistika virsta labai konkrečiais žmonėmis, kurie yra arba mums asmeniškai labai brangūs, arba svarbūs visai Lietuvos visuomenei. Tokios ir mintys. Su ta mintimi vykstame į naujas darbo vietas“, – kalbėjo naujoji premjerė.
Apie I. Veisaitės mirtį naujienų agentūrai BNS patvirtino jos buvęs studentas Marius Mikalajūnas.
„Tai buvo nuostabus, labai atidus ir smalsus žmogus, kuriam rūpėjo visa tai, kas vyksta pasaulyje, visa tai, kas vyksta Lietuvoje. Ji be galo mylėjo žmones, visiems buvo atvira, visus gerbė ir su visais pasikalbėdavo. Tai buvo žmogus, kuris nešė šviesą visiems“, – kalbėjo M. Mikalajūnas.
I. Veisaitė gimė žydų šeimoje 1928-aisiais Kaune. Antrojo pasaulinio karo metais ji buvo kalinama Kauno gete, ją nuo Holokausto išgelbėjo ir paslėpė lietuviai draugai.
Knygos apie I. Veisaitę autorius A. Švedas: netekti gero draugo visada labai skaudu
Knygos apie teatrologę, literatūrologę Ireną Veisaitę autorius, Vilniaus universiteto istorikas Aurimas Švedas sako laikantis ją didele savo drauge, todėl esantis sukrėstas jos mirties.
„Emociškai šita žinia buvo labai skaudi, nes Ireną aš laikau savo didele drauge ir man brangiu žmogumi, kuris daug dalykų man gyvenime atvėrė. Netekti tikro gero draugo visada yra labai sunku“, – BNS sakė A. Švedas.
Jis pasakojo prisimenantis prieš daugiau nei savaitę įvykusį paskutinį pokalbį su I. Veisaitę, kuri tuo metu vyko į ligoninę.
„Paskutinis pokalbis įvyko daugiau nei prieš savaitę, kai Irena man paskambino ir pasakė, kad ji važiuoja į ligoninę, bet jos žodžiai buvo – aš nepasiduodu“, – teigė istorikas.
„To pokalbio metu mes kalbėjome apie begalę dalykų – apie valstybės ir visuomenės aktualijas, mano šeimą, apie tai, kas jai rūpi. Kalbėjome labai trumpai, bet aptarėme daug dalykų“, – pasakojo jis.
Anot A. Švedo, I. Veisaitę galima laikyti vienu iškiliausių XX amžiaus antros pusės Lietuvos visuomenės žmonių, anot istoriko, Lietuva neteko ir puikios šalies „ambasadorės“ užsienyje.
„Lietuva neteko žmogaus, kuris labai rūpinosi valstybės ir visuomenės gyvenimu, Lietuva neteko labai geranoriškos, puikios valstybės ir visuomenės ambasadorės pasaulyje. Irena puikiai mokėjo atstovauti Lietuvai, ji dažnai dalyvaudavo tarptautiniuose renginiuose, ji pasakojo apie sudėtingą XX amžiaus Lietuvos istoriją“, – sakė A. Švedas.
„Ji buvo puiki diplomatė ir tarpininkė tarp įvairių kartų žmonių, įvairių įsitikinimų ir patirčių žmonių. Ji buvo tai, kas žmones jungia. Tokių empatiškų, su atvira širdimi mokančių atsisukti į pasaulį, priimti jį žmonių trūksta“, – kalbėjo jis.
A. Švedas pridūrė, kad I. Veisaitės asmenybę sunku apibūdinti vienu žodžiu.
„Irena yra daugiaspalvė asmenybė, jos gyvenimą sunku apriboti vienu žodžiu – teatro kritikė, germanistė, intelektualė, Atviros Lietuvos fondo valdybos pirmininkė. Išvardinau daug epitetų, apibūdinimų, bet jie vis tiek iki galo neapibūdina Irenos asmenybės gelmės“, – teigė VU istorikas.
Bičiuliai ir kolegos sukrėsti I. Veisaitės mirties, jie pabrėžia didelį jos indėlį teatrui
Bičiuliai ir kolegos sukrėsti literatūrologės ir teatrologės Irenos Veisaitės mirties, jie pabrėžia didelį jos indėlį Lietuvos kultūrai ir teatrui.
Teatro režisierius Oskaras Koršunovas BNS sakė esantis sukrėstas buvusios dėstytojos ir kolegės mirties bei pabrėžė jos humanizmą, toleranciją bei nuomonės svarbą jo kūryboje.
„Tai buvo vienas pagrindinių žmonių, kurių nuomonė man buvo be galo svarbi“, – sakė O. Koršunovas.
„Ji žiūrėdavo visus spektaklius ir ne po vieną kartą, mes visada kalbėdavome, ji visuomet lankydavosi visose premjerose, būdavo repeticijose. Buvo keli tokie žmonės – Leonidas Donskis ir Irena Veisaitė man tikrai labai svarbūs“, – pridūrė jis.
O. Koršunovas sako, kad I. Veisaitė buvo jo dėstytoja konservatorijoje, jis vis dar prisimena „neįtikėtinas paskaitas“ apie „Dekameroną“.
Vėliau, anot režisieriaus, jiedu susibičiuliavo.
„Tas didysis žmogiškumas ir humanizmas – man ji tiesiog yra to pavyzdys. Irena buvo savotiškas žmogiškumo kompasas“, – pasakojo režisierius.
Jis teigė visuomet pasikliovęs I. Veisaitės požiūriu.
„Kai aš susidurdavau su kažkokiais ginčytinomis moralinėmis kolizijomis, tada aš visada pagalvodavau apie Ireną – kaip ji elgtųsi, kaip žiūrėtų į tai. Kaip pagaliau savo skriaudėją priimti – ta prasme aš nežinau kito tokio žmogaus Lietuvoje“, – kalbėjo O. Koršunovas.
„Bent jau man jos laikysena išliks visą laiką“, – pridūrė jis.
Jis teigė, kad žinia apie I. Veisaitės mirtį jį šokiravo.
„Aš neleidau sau tos minties, man buvo didelis smūgis (...) Lietuva neteko intelektualo, inteligento, žmogiško tikrąja to žodžio prasme. Tokių žmonių yra labai mažai. Tikros gilios, nedeklaratyvios humanistės – aš asmeniškai tokių žmonių daugiau nežinau“, – teigė O. Koršunovas.
„Lietuva neteko pažinimo gilumos“
Vilniaus mažojo ir Maskvos J. Vachtangovo teatro meno vadovas Rimas Tuminas sako, kad Lietuva, mirus I. Veisaitei, neteko be galo kūrybingo ir gilaus žmogaus.
„Lietuva neteko pažinimo gilumos, ko šiandien trūksta. Ramybėje pažinti grožį, gilumą, paslaptį gyvenimo. Netekome gilumos, dabar viskas tik paviršiumi, abstrakčiai, greitai“, – BNS sakė R. Tuminas.
Jis pasakojo su I. Veisaite bičiuliško ryšio neturėjęs, tačiau susidūręs profesinėje veikloje.
Pasak teatro režisieriaus, I. Veisaitė mokėjo net ir prastus spektaklius pateikti taip, kad verstų į juos nueiti.
„Jeigu ir analizuodavo, pristatydavo kokį kūrinį, tai ji labai kūrybingai tą darydavo, suprato meno subtilybes. Ji viena iš tų analitikių, kuri galėdavo apie nevykusį ar nepavykusį spektaklį, pasakyti su tokia menine išraiška, kad galvoji, jog reikėtų nueit ir jį pažiūrėt“, – pasakojo R. Tuminas.
Anot jo, pastaruoju metu ji ieškojo galimybių atvykti į Maskvą, domėjosi J. Vachtangovo teatro veikla.
„Paskutiniu metu ji labai domėjosi veikla, ieškojo galimybių, kaip atvykti į Maskvą, nes ji čia labai žinoma, ir knyga jos buvo čia pristatyta“, – kalbėjo režisierius.
Jam įspūdį paliko ir I. Veisaitės geranoriškumas bei pagarba.
„Labai atsargi, su pagarba į jaunus ypač žiūrėdavo, su motiniška šiluma, su geranoriškumu“, – teigė R. Tuminas.
