Prieš kelis dešimtmečius statėme komunizmą. Lipdėme be pamatų, todėl statyba ir subyrėjo, negaila. Gaila, kad griūva kaimas, tradicinė žemdirbystė, statyta ant šimtamečių, laiko užgrūdintų pamatų?
Nauji politikai – nauji vėjai
– Ką reikia keisti, kad kas nors pasikeistų? – „Respublika" klausė naująjį Žemės ūkio rūmų pirmininką Andriejų STANČIKĄ.
– Šiandien kaimo vairo nėra kam perimti. Galvijų mėsa keliauja į Turkiją, o patys tuščiomis kišenėmis seilę varviname.
– Ar išvaikę į užsienį kaimo jaunimą beturėsime ką valgyti Lietuvoje?
– Žemės ūkyje turi būti stabilumas, turi būti nubrėžtos pagrindinės gairės bent dešimčiai metų į priekį. To iki šiol nebuvo. Gyvenome šia diena. Politiniai vėjai pasikeičia, ateina kitas Seimas, kitos partijos, ir kardinaliai viskas griūva. Mažutis pavyzdys. Tarkim, ūkininkas savo veiklos kryptimi pasirinko pienininkystę. Prisipirko gyvulių, išleido pinigus. Ir atėjo rinkimai. Naujieji politikai paskelbia, kad dabar jų prioritetas bus ne gyvulininkystė, o augalininkystė. O ką daryti vargšui ūkininkui, prisipirkusiam gyvulių? Tokie dalykai turi liautis visiems laikams. Vienas iš pagrindinių Žemės ūkio rūmų uždavinių yra vesti dialogą su politinėmis partijomis ir formuoti ilgalaikę žemės ūkio politiką.
– Ar stabilumo neišklebeno ne Lietuvos, o ES brukama ir mūsų valdžios besąlygiškai priimama politika?
– Be abejo, yra didelė ir ES įtaka, bet Europa aptakiau viską padaro. Mes kertame iš peties, džiaugdamiesi gavę progą kažką pagal Europą padaryti. Nors dar nežinia, ar pati Europa taip darytų. Ko gero, nelabai. Žemdirbiams jau per daug tų sugriežtintų gamtosauginių reikalavimų, kurie dar nežinia, ar gamtą saugo, ar jai kenkia. Neretai mokslas įrodo kitaip. Tarkim, Helsinkio konvencija dėl Baltijos jūros. Pataikaudami Europai galime visai savo gyvulininkystę sunaikinti.
– Lietuvoje jau yra kaimų, kurių gyventojai pirkti pieno važiuoja į miestą. Karvių kaime niekas nebenori auginti...
– Viena iš problemų, dėl ko smulkus ir vidutinis ūkis iš Lietuvos traukiasi, yra ta, kad kaime nebėra kam žemės dirbti. Kaime gyvena beveik vien tik pensininkai. Nėra kam perimti ūkių. Jaunimas Londone, Airijoje, o garbaus amžiaus ūkininkai stovi ir rankomis skėsčioja: “Užbaigsime projektėlį, patempsime, kiek leis sveikata, o tada karves parduodame, ūkį parduodame, ir viskas". Nieko nedarome, kad jaunimas į užsienį nebėgtų. Statistika rodo, kad pensininkų jau daugiau negu jaunimo, o tai reiškia, kad artėja didžiulis socialinis sprogimas.
Lietuviški linai, kurių nėra?
– Ar žmonės kalti, kad jie turi bėgti iš Tėvynės? Ar keliai, vedantys jaunimą atgal, jau žole užžėlė? Pats auginate vienuolika vaikų – ar bent vienas jų ketina grįžti dirbti žemės?
– Taip, mano sūnūs sugrįžo. Vyriausias, Marijus, baigė Žemės ūkio universiteto magistro studijas ir ūkininkauja. Ūkininkauja Tomas, Martynas baigė Žemės ūkio universitetą ir dirba inžinieriumi Žeimelio žemės ūkio bendrovėje, vienuoliktokas Simonas planuoja tapti veterinarijos gydytoju.
Nors nesakau, kad tai yra lengva. Gabus, mokslus baigęs jaunuolis gal ir norėtų kurti verslą, bet neturi nuo ko pradėti. Kitose šalyse jaunimas penkerius metus atleistas nuo mokesčių, o mūsų šalyje mokesčius turi mokėti nuo pirmos dienos. Kaip žmogus nuo nulio pradėjęs gali mokesčius mokėti? Todėl dar studijuodamas jaunuolis kuria vizijas, kur, į kokią šalį išvažiavus. Net minties apie verslo kūrimą gimtinėje neaudžia. Per 20 metų nieko nepadarėme, kad žmonės nenorėtų išvažiuoti. Džiaugiamės, kad nedarbas mažėja. Bet iš tiesų jau nebėra kam važiuoti. Gal nedarbas kaip tik didėja, o ne mažėja?
– Ar tvarka perimti ūkius iš kartos į kartą nesugriauta? Žmonės buvo skatinami pasiimti išmokas ir eiti krimsti pensininko duonos.
– Žiūrint į europinius rėmimus išties kyla klausimas, kodėl Europa taip nori, kad mes nieko neaugintume, būtume tik vartotojai. Geriausias pavyzdys – linai. Šiandien linai tik dainoje žydi. Paklauskime dešimties metų vaiko, ar jis yra matęs žydintį liną. Vaikas sutriks, jis nežino, kaip tie linai atrodo. Galima sakyti, linų Lietuvai susigrąžinti jau neįmanoma, ūkio šaka iš esmės sunaikinta, nes linininkystė – ne tik linų auginimas, bet ir perdirbimas. Visa linų perdirbamoji pramonė buvo sukurta ir nežinia dėl ko sunaikinta.
Kas kaltas? Kaltas ilgalaikės strategijos nebuvimas. Buvo tai vienokia išmoka, tai kitokia. Kai jau baigia viskas užgesti, mes kažką metame, bet ne ką jau įpūsi, kai tik plėnys likusios. Kokių mes tik eksperimentų prisigalvojame! Auginome svarainius – būsianti lietuviška citrina – ir kas iš to išėjo? Dabar Europa mums patarinėja savo žemėje auginti karklus. Auginti energetinius augalus kai kuriuose ūkiuose, kur žemės nederlingos, gal ir galima. Tačiau neišradinėkime dviračio, Lietuva yra žemdirbių kraštas, todėl tradicijas ir išlaikykime.
Noras iš žemdirbio uždirbti visada buvo didžiulis. Ir davė rezultatų. Kiek prisistatėme skerdyklų, kiek europinių pinigų į jas sukišta. Ir kiek tų skerdyklų bankrutavo, nes nebėra ką skersti.
Užsieniečiai mus nuginkluoja?
– Ar dar liko, kas mokosi žemdirbystės? 20 metų ardėme žemės ūkį, o kada jį pradėsime atkurti? Kaip sugrąžinti jauną žmogų prie žemės?
– Gana sudėtingas uždavinys. Daug kartų galvojau, koks tas receptas turėtų būti. Manau, kad tai pamąstymas ir savivaldybėms. Kodėl sovietiniais laikais jaunimas nesibaidė kaimo. Kai baigiau mokslus, jaunimo kaime buvo daug, jaunos šeimos buvo lyg banginis, ant kurio laikėsi kaimas. Bet buvo sudarytos gyvenimo sąlygos, buvo statomi vadinamieji alytnamiai. Apie tą patį savivaldybėms reikia galvoti ir šiandien. Ko jaunimui eiti į pasaulio pakraštį, į kurį veda išdaužytas kelias, kur nėra mokyklos, sveikatos punkto, net ir parduotuvės nėra? Ką jis ten veiks? Sakome, reikia taupyti, vaikų mažai, geriau mokyklą uždaryti. Galbūt taupydami viską ir prarandame?
Pervažiuoji per kaimą, visi veterinarijos specialistai jau pensininkai, zootechnikų niekas neberengia. Kas dirbs kaime? Užsienyje vaikai perimti ūkio negali tol, kol neįsigyja tinkamo išsilavinimo.
– Dar visai neseniai svarstėme klausimą – pratęsti draudimo parduoti žemę užsieniečiams terminą ar beregint jiems atverti vartus pabaigti išgrobti brangiausią mūsų turtą – žemę...
– Kokia dar gali būti nuomonė. Aš suprantu tą užsienietį, kuris perka žemės Lietuvoje ir ją dirba greta mūsų. Nematau priežasčių, kodėl jam neparduoti žemės, bet jeigu žemės pirklys, koks olandas ar belgas, sėdi savo tėvynėje ir neva ūkininkauja tūkstančiuose hektarų Lietuvoje, esu prieš. Toks “ūkininkas„ atima žemę, o ne perka. Jeigu mūsų jaunimas, užsidirbęs pinigų, norės kada nors nusipirkti žemės, ką jis pirks? Ir kainos tada bus visai kitos. Kažkada Vakarai pas mus ėjo su skydu ir kalaviju, bet apsigynėme. O dabar ateina su pinigine ir mus paguldo ant menčių. Dėl žemės pardavimo mums nieko nereikia išrasti. Pažiūrėkime, kaip apsigynė Vakarai nuo išpardavimo: “Pirkite mūsų žemę, prašom, bet tik tada, kai įvykdysite visas mūsų sudėliotas sąlygas“.
D. BYČIENĖ
