„Mūsų 18 metų dukrą paviliojo kažkokie sektantai. Ji užsisklendė, vakarais dingsta iš namų, į jokias kalbas nesileidžia. Labai išgyvename dėl to... Kaip dukrą iš ten išplėšti?“ – klausia vilnietė p. Marina.
Atsako psichologė Rūta Bubelienė.
Tik ne prievarta, ponia Marina! Jėgos panaudojimas čia gali tik pakenkti. Nenorėčiau daryti jokių apibendrinimų dėl šeimų, kurių narius paviliojo sektantai: kiekvienas atvejis yra vis kitoks, žmones patraukia sektos dėl įvairių priežasčių, ir jų likimai būna labai įvairūs. Tyrimai rodo, kad tik vienas iš dešimties įsitraukusiųjų į naują religinę grupę joje lieka, kiti grįžta į normalų gyvenimą. Taigi dauguma ieškančiųjų nėra nei bepročiai, nei naivios aukos, nei nelaimėliai.
Kita vertus, bet kokia sekta ar sektantas atrodo pavojingi, nes žodžiai „sekta“, „sektantas“ turi ryškų neigiamą atspalvį. Visuomenė Lietuvoje perdėm konservatyvi, todėl bet kokia nauja religija jai yra iššūkis, tradicijos klibinimas. Kad nekrūpčiotume dėl tariamo pavojaus, vartokime neutralesnį terminą: ne „sekta“, o „religinis judėjimas“, „religinė grupė“ ar „religinė bendruomenė“. Ši būna tradicinė ir nauja (netradicinė). Tradicinė religinė bendruomenė yra ta, kurią pripažįsta ir įregistruoja Seimas. Netradicinė – nelegali. Į pastarąją verta pažvelgti atidžiau. Bet kokia organizacija gali tapti pavojinga, jei ji riboja savo narių teisės ir laisves. Jos nariams tampa nesaugu, jeigu ji izoliuojasi nuo visuomenės, o visą valdžią sutelkia vieno iškilusio lyderio rankose.
Jums, ponia Marina, derėtų nusiraminti ir, užuot rypavus, dalykiškai paklausti dukros, kokia tai sekta. Šiaip ar taip, tai nesunku sužinoti.
Jauną žmogų nauji religiniai judėjimai dažniau suvilioja ne dešra, o dvasiniu masalu. Jis nusivilia visuomene, trokšta ją pakeisti, padaryti dvasingesnę. Nei vaikų, nei brandžių suaugusiųjų sektos paprasta netraukia. Suaugusį žmogų sulaiko išsiugdytas realybės jausmas. Svetima pasaulėžiūra, kitokios tradicijos sukelia jam natūralią atmetimo reakciją. Sektos siūloma gyvensena jam atrodo nenatūrali, beprotiška. Rizikingas amžius šiuo požiūriu yra 15–25 metai. Bet ar jauno žmogaus dvasingumo paieškų, tegu ne visada teisingų ir sėkmingų, neprovokuoja vartotojiška visuomenė, užknisusi jį pinigų ir „geros profesijos“ garbinimu? Mūsų švietimo spragos šiuo požiūriu yra akivaizdžios, todėl būtina nuolat ir patiems lavintis, ir lavinti vaikus. Svarbu ugdyti kritinį atžalų mąstymą, psichologinį atsparumą, o ne vien šabloniškai rengti jas gyvenimui – amatininkais ar specialistais. Tėvai turėtų supažindinti atžalas su pasaulio įvairove, mokyti joje nepasiklysti. Juk yra blogų žmonių, kurie apsimeta gerais, yra gatvėmis vaikščiojančių dievų ir pranašų, apsišaukėlių, skelbiančių, kad jie esą jau nušvitę, pakilę virš gėrio ir blogio...
