Žalioji mylia - hitas

Gerai, kai skoniai skiriasi :) Tuomet gimsta ginčas, kurio metu galima išgirsti įdomių dalykų. Žiūrėkit, kaip nepagailėta gražių žodžių apie filmą "Aktoriai" - esu tikra, kad kas nors jau gailisi, kad nepažiūrėjo šito filmo :)
Jei visi sutaria ir todėl tyli, tai filmas kaip ir neegzistuoja. Štai apie Muratovos "Derintoją" šūkauju-šūkauju čia, o niekas nė pypt, ir nesuprasi: ar nežiūri, ar nepatiko, ar taip pat patiko...

Mistiškas reiškinys skirtingi skoniai :). Regis, „Aktoriai“ be ryšio, o mane veža. Nelabai svarbu, kokioj pokarinėj MELOdramoj svaigstama apie meilę kaip bažnyčią. Ar juodas gėles, kurios išauga, kai kažkas ten praeina. Svarbu, kad linksma. Linksmas epeisodionas su aktorių daktaru. Ir su nemodeline gerbėja raudonom drapanėlėm. Dauguma epeisodionų nelinksmai linksmi. O kurių prasmė liko migloje, iki tų, matyt, dar nepriaugau. Ne tokiai monolitinei asmenybei kaip aš spręst apie aktoriaus darbą. Taigi.

O jei sportininkas nebegali sportuoti - miršta sportininkas. Jei balerina nebegali šokti - miršta balerina. O jei programuotojas ... Ir t.t. Daug yra profesijų, iš kurių žmogus išsviedžiamas labai anksti. Drėbiama į akis, kad nebereikalingas. Tai čia ne tokia sunki senatvė kaip vargšų aktorių, anot jūsų? Bet juk aktorius gali vaidinti ir vaidinti, amžius jam ne riba. Jei jam režisierius duoda vaidmenis, aišku.
A, jie gyvi tik žiūrovų meile... Mat kaip ;)

Užmiršau parašyt vieną smulkmeną - kad man "Aktoriai" patiko. Teisybė, nesupratau daugelio užuominų, tačiau Blier nekaltas, kad nesu pakankamai išprusęs. Ir improvizacijos man nepasirodė bejėgiškos. Mačiau turbūt sunkiausios pasaulyje profesijos atstovus, kuriems senatvė daug baisesnė negu visiems kitiems.

"Jei aktorių niekas nemyli, jie miršta".

Mačiau kažkada seniau tuos "Aktorius". Antrą kartą žiūrėt visai nebuvo noro, nes iš tikrųjų sutinku, kad toks filmas galėtų sujaudinti gal tik užkietėjusius kinomanus. Su Džarmušo filmu "Kava ir cigaretės" lyginti nenorėčiau, nes JJ filmo novelės - tikslios, taiklios, aštrios, sąmojingos ir t.t., o prancūzų nusenusių aktorių improvizacijos apie save dvelkia bejėgiškumu.

„Aktoriai“ – visų pirma kinomanams ir prancūzų kino (visokio) mylėtojams. Pagyvenusios garsenybės, matyt, pasirodo savo jaunų dienų amplua ir dažnai šneka filmų žodžiais, deja, tų filmų nemačiau, todėl daugelis prasmių glūdėjo po septyniais užraktais. Antra vertus, netrūko linksmų ir nelinksmų įžvalgų apie kiną, aktorystę, vyrus, moteris ir šiaip „iš gyvenimo“. Kažkodėl prisiminiau Jimo Jarmusho „Kavą ir cigaretes“ – gal dėl fragmentiškumo.

„Žiūrovai žudo, jų ginklas – abejingumas“. „Kas yra aktorius, kurio niekas nesiklauso? Žuvęs žmogus.“

Pralinksmino karštas Bondo meilužės kagėbistės noras pasivaikščioti po Pikadilį vienu negližė "Made in zagranica". Nė neįtariau, kad anekdotų apie rusų karininkienes su naktiniais oficialiuose priėmimuose buvo girdėję net "Iš Rusijos su meile" kūrėjai.

O man buvo gaila Sajaus ("Nuotrauka per valandą"), vienišo žmogėno pelių drabužėliais: siurrealiai sterili darbavietė, butas, sapnai, suklastota motinos nuotrauka, gyvenimas kaip Sajaus žiurkėnas narvelyje, be atvangos girgždinantis ratą. Kai nebelieka ne tik būdo iš tolo gėrėtis idealu, bet ir paties idealo, iki beprotybės – vienas žingsnis.

Iškentėjau visą cielą senobinį filmą, juodai baltą ir begarsį. Tą "Laivavedį", ar Navigatorių. Šedevriškumo jame didelio nepastebėjau, ir būčiau galėjęs drįsti pavadint šlamštu, bet stabdo vienas nuostabus dalykas, kuris atperka visas filmo nuodėmes: koks džentelmenas tas Kytono herojus, kaip jis rūpinasi savo dama! O ji rūpinasi juo.
Šiuolaikiniuose filmuose to seniai nebėra, dabartinėse komedijose vyrai-moterys daug kovoja, konkuruoja, tyčiojasi vienas iš kito, mums TAI atrodo linksma. Nors yra greičiau bjauru.