Sociologų iš Aukštosios Maskvos ekonomikos mokyklos tyrimai rodo, kad beveik pusė rusų, gyvenančių už stambiųjų miestų ir naftos pramonės vietų ribų, iškrito iš šiuolaikinės rinkos ekonomikos, ir išgyvena faktiškai vien natūrinio ūkio dėka.
Autoriai, matyt, su sarkazmu pažymi, kad tokių žmonių niekaip negali paveikti Vakarų sankcijos – tai ne tik todėl, kad „Rusijos Centrinis bankas ar valdžia vykdo kažkokią antikrizinę politiką“, tačiau ir todėl, kad „aiškėja, jog daugiau nei pusė ekonomiškai aktyvių Rusijos žmonių dirba ne šiuolaikinėse gamybos sferose (stambieji miestai ir naftos pramone užsiimančios provincijos), o vykdo savo veiklą patriarchalinės visuomenės santvarkoje“. Per paskutinius 25 metus, anot Aukštosios ekonomikos mokyklos ir Socialinių tyrimų rėmimo fondo „Chamovniki“ specialistų, daugelis mažųjų miestų ir kaimų faktiškai grįžo „į iki Petro I-ojo Rusios laikus“, kai vyravo natūrinis ūkis. O tokiai sistemai, anot straipsnio autorių, jokios sankcijos nebaisios.
Tokia sistema paremta „trimis banginiais“: sodais, o taip pat grybų ir uogų rinkimu, sezoniniais darbuotojais ir garažais, kuriuose ne tiek automobiliai saugomi, kiek „kažkas meistraujama sau ir kaimynams“.
Ryšys su likusia ekonomika, aišku, nėra visiškai prarastas, tačiau silpnėja su kiekvienais metais ir yra palaikomas iš esmės tik biudžetinių darbuotojų dėka.
Straipsnio autoriai, norint suvokti, kaip atrodo dabartinė Rusijos regionų ekonomika, siūlo prisiminti, kokia buvo šioje šalyje ekonomika iki 1917-ųjų revoliucijos.
1913-ais Rusijos imperija užėmė 5-ąją vietą pasaulyje pagal BVP dydį. Teigiama, kad augimo tempai tik didėjo, o šios tendencijos tęsėsi iki pat Pirmojo Pasaulinio karo.
Tačiau panagrinėjus kitus statistinius duomenis, aiškėja, kad pagal tą patį BVP 10 kartų buvo jau tuomet nusileidžiama JAV, 8 kartus – vokiečiams, 4 kartus – britams ir dukart – prancūzams. O pagal BVP vienam žmogui Rusija 1913-ais nusileido daugeliui Europos šalių.
Aišku, tuo metu Rusijoje jau buvo vystoma pramonė – naudingųjų iškasenų, geležinkelio, metalo pramonėje, žemės ūkio technikos, tekstilės ir chemijos, taip pat karybos srityse. Tačiau regionų, kuriuose buvo tokių pramonės centrų, buvo nedaug. Jie atsidūrė toli vienas nuo kito ir tapo tam tikrais anklavais.
Be to, ir techninis aprūpinimas nebuvo vienodas: pavyzdžiui, Uralo gamyklos naudojosi vandens plaktukais, kurie išrasti buvo dar XVIII a., tuo metu kai Vakarų Rusijos gamyklos buvo aprūpintos modernia technologija.
Nevienareikšmiška buvo ir visuomenės struktūra. Fabrikų ir gamyklų gyventojų skaičius 1903 metais neviršijo 3,5 mln. žmonių (mažiau nei 3 proc. visų gyventojų). Maždaug tuo pat metu Vladimirui Leninui teko ilgai įtikinėti, kad revoliucija Rusijoje turės būti būtent proletarinė, nors pačių darbininkų klasė nebuvo skaitlinga.
Kita vertus, bendras darbuotojų skaičius Rusijoje tuomet buvo priskaičiuojamas bent 10-11 mln. Kas buvo tie „papildomi“ 7 mln.? Tai, ir taip vadinami „otchodnikai“ – sezoniniai samdomi darbuotojai, ir derliaus surinkime dalyvavę darbininkai, ir statybininkai, ir krovikai. Kitaip tariant, menkos kvalifikacijos asmenys, kuriems mokėjo mažai ir retai. Tačiau tarp jų atsirado unikalus rusų fenomenas. Aukštos kvalifikacijos staliai ir mūrininkai buvo graibstyte graibstomi. Rusija, kaip yra žinoma, pravoslaviška šalis. Sava bažnyčia turėjo būti kiekviename kaime. Todėl kasmet kilo ir puošėsi šimtai šventyklų.
Dažniausiai šie „otchodnikai“ buvo paprasti rusų valstiečiai. Išmaitinti šeimą – o vaikų valstiečių šeimose buvo daug – savoje žemėje buvo praktiškai neįmanoma. Todėl ir samdėsi darbui visoje šalyje.
Dar vienas Rusijos fenomenas – dauguma fabrikų darbuotojų pasuose ir toliau buvo įvardijami valstiečiais. Tai buvo aiškinama tuo, kad daugelis jų buvo tik pirma darbininkų karta. O svarbiausia, kad jie nenorėjo prarasti ryšio su savo šeimomis ir padėjo jiems ne tik pinigais, tačiau ir fiziniu darbu laukuose ar daržuose. Miestų darbdaviai dažnai suteikdavo savo darbininkams dvi savaites privalomų atostogų: birželį – pjauti šieną ir rugpjūtį – rinkti derlių.
Maža to, kiekvienoje šeimoje, tiek fabrike, tiek ir namuose – kaime, dirbo po kelis žmones. Tai yra, vyko apsikeitimas: tėvas renka derlių, vaikai dirba gamykloje, arba atvirkščiai.
Urale nutiko ir visai paradoksali situacija: beveik visi suaugę vyrai dirbo gamykloje, tačiau taip pat užsiėmė ir ūkio veikla. Pasidarė visiškai nebeaišku, kur jie daugiau uždirba – mieste ar kaime. Akivaizdu, kad Rusijos visuomenės socialinė ekonominė struktūra buvo gana archajiška ir iš esmės skyrėsi nuo Vakarų analogų. Ji buvo daugiasluoksnė, tokia kur natūralus ūkis turėjo didesnę vertę, negu pramonė.
Tuo Rusija virsta ir šiomis dienomis.
Būtent tokią išvadą pateikė Aukštosios ekonomikos mokyklos (VŠE) ekspertai. Ataskaitos, apklausos ir interviu – per pastaruosius penkis metus regionuose, kur nėra naftos ar dujų, ir mažuose miesteliuose ar kaimuose atlikti tyrimai pateikia vieną ir tą patį atsakymą.
Pasak ekspertų, Rusijos provincijos ekonomiką išlaiko penkios sritys, visiškai tolimos naftos ar dujų pramonei. Tai ne tik natūralus ūkis – sodas, karvė ar vištų kiaušiniai. Yra ir kitų variantų, patvirtinančių ankstesnį teiginį. Pavyzdžiui, Krasnodaro krašto mieste Labinske, kurio gyventojų skaičius yra apie 60 tūkst. žmonių, beveik trečdalis užsiima kailių ir odos gamyba.
Pavyzdžių galima rasti šimtais. Kaimo gyventojai nustojo orientuotis į miestą, jie patys sau padeda kaip gali. Štai tie penki banginiai, ant kurių jie laikosi:
Pirmasis – natūralūs ūkiai.
Antrasis – „sodų ekonomika“. Artima natūraliems ūkiams, tačiau nesugebanti visiškai išmaitinti savo šeimininko. Beje, Rusijoje yra pats didžiausias sodų skaičius pasaulyje – daugiau nei 60 mln.
Trečiasis – taip vadinama „pasiskirsčiusi manufaktūra“. Tai tipinis viduramžių rankų darbo gamybos pavyzdys. Jo organizatorius tiesiogine prasme važinėja po kaimus ir skirsto užsakymus už niekingą atlygį: kirpti avis ir ožkas, verpalų gamyba, o vėliau – galutinės produkcijos, pavyzdžiui, nosinių gamyba. Anot VŠE, tai labai išvystyta Astrachanės ir Volgogrado srityse.
Ketvirtasis banginis – „garažų ekonomika“. Tai daugeliui „seno kirpimo“ žmonių suprantama sąvoka: „aš tau remontuoju mašiną, o tu man – maišą bulvių“.
Ir, galų gale, penktasis banginis – „bernystė“, kai milijonai žmonių, kaip buvo ir ikirevoliuciniais laikais, palieka tėvynę, norėdami šiek tiek užsidirbti pašalėje. Aišku, kad jokių mokesčių į savo tėvynės biudžetą jie nemoka.
Visos šios penkios „plytos“ patenka į vieningą formulę: butas – sodas – daržas – garažas – pašalinis darbas. Štai ir tikroji „šešėlinė“ ekonomika, kurioje dirba penktadalis ekonomiškai aktyvių Rusijos gyventojų. Ji primena šimtmečių senumo sistemą, tačiau turi ir savo išskirtinių šiuolaikinių bruožų.
