Romo Dievas – širdyje, o kūnas – kelionėje

Ža­ga­rė­je (Jo­niš­kio raj.) ro­mų vai­kų auk­lė­to­ja dir­ban­ti šiau­lie­tė Kon­sue­la Ma­čiu­le­vi­čiū­tė sa­ko, kad Ža­ga­rė­je jos tau­tie­čių gy­ve­ni­mas iš­ties sun­kus. „Lyg ak­mens am­žiu­je, lyg po ka­ro. Neį­si­vaiz­da­vau, kad taip bū­na“, – sa­ko Kon­sue­la, dar­že­ly­je „Vyš­niu­kas“ ug­dan­ti še­šis ro­mų vai­kus. ES jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jo­je FE­RYP Lie­tu­vos ro­mų ly­de­rė įsi­ti­ki­nu­si, kad jų gy­ve­ni­mo bū­das pa­si­keis­tų, jei in­teg­ra­ci­ja pra­si­dė­tų bū­tent nuo vai­kų. Ta­čiau tam tu­ri pa­si­steng­ti abi pu­sės. Ir lie­tu­viai, ir ro­mai tu­ri bū­ti ge­ra­no­riš­kes­ni vie­ni ki­tiems.

In­teg­ra­ci­ja – nuo lop­še­lio

Ža­ga­rė­je, ku­rio­je gy­ve­na apie 15 ro­mų šei­mų, lop­še­lio-dar­že­lio gru­pę lan­ko še­ši ro­mų vai­kai ir vie­nas lie­tu­vis. Vai­kai dar­že­ly­je pra­lei­džia ke­tu­rias va­lan­das – žai­džia, mo­ko­si, yra ug­do­mi, ta­čiau, skir­tin­gai nei ki­ti vai­kai, ne­mie­ga pie­tų mie­go ir ne­gau­na mai­ti­ni­mo.

Kon­sue­la Ma­čiu­le­vi­čiū­tė, gru­pės mo­ky­to­ja, Šiau­lių uni­ver­si­te­te yra įgi­ju­si mu­zi­kos mo­ky­to­jos iš­si­la­vi­ni­mą, o bū­da­ma ES jau­ni­mo or­ga­ni­za­ci­jo­je FE­RYP Lie­tu­vos ro­mų ly­de­re sie­kia, kad kuo dau­giau ro­mų vai­kų pa­ma­ty­tų, jog ga­li­ma gy­ven­ti ki­taip nei jų tė­vai, siek­tų moks­lo ir kar­tu iš­lai­ky­tų ro­mų tra­di­ci­jas ir kul­tū­rą.

Kon­sue­la daug va­ži­nė­ja po pa­sau­lį, da­ly­vau­ja įvai­rio­se kon­fe­ren­ci­jo­se ro­mų in­teg­ra­ci­jos klau­si­mais.

Merginai la­bai ap­mau­du, kad lė­šos, skir­tos kon­fe­ren­ci­joms ir pro­jek­tams, ne­pa­sie­kia skur­džiau­siai gy­ve­nan­čių šei­mų. „Sup­ran­tu, kad per vie­ną dvi die­nas nie­ko ne­pa­kei­si, ta­čiau steng­tis bū­ti­na“, – sa­ko Kon­sue­la.

Sup­ras­da­ma, kad nuo ma­žų die­nų pa­pras­čiau pa­keis­ti kla­jok­liš­ką gy­ve­ni­mo bū­dą pa­gal spe­cia­lų ro­mų in­teg­ra­ci­jos pro­jek­tą, pa­ti Kon­sue­la, re­mia­ma Na­cio­na­li­nio so­cia­li­nės in­teg­ra­ci­jos ins­ti­tu­to bei Vil­niaus uni­ver­si­te­to kul­tū­ri­nių bend­ri­jų stu­di­jų cent­ro moks­li­nin­kų, ir pa­ren­gė pro­jek­tą.

Ža­ga­rė­je dar no­ri­ma įsteig­ti ir Ro­mų jau­ni­mo cent­rą, ta­čiau kol kas pro­jek­tas strin­ga. Lė­šų nė­ra ir neaiš­ku, kiek toks cent­ras pa­si­tei­sin­tų. Juk ro­mai, ku­rie daž­nai ne­no­ri keis­ti gy­ve­ni­mo bū­do, cent­ro ga­li ir ne­lan­ky­ti.

Pa­sak Kon­sue­los, jai ap­mau­du, kad ne­re­tai ro­mai sa­vo svei­kus vai­kus ati­duo­da mo­ky­tis Ža­ga­rės spe­cia­liai mo­kyk­lai. Tam, kad vai­kai gau­tų pa­val­gy­ti, ga­lė­tų šio­je mo­kyk­lo­je leis­ti sa­vait­ga­lius, vyk­ti į eks­kur­si­jas ir pan.

Kon­sue­la sa­ko, kad Ža­ga­rės ro­mai gy­ve­na itin skur­džiai, ne­ma­žai jų aso­cia­lūs. Įkur­ta­me die­nos cent­re jau­ni­mas ga­lė­tų įgy­ti pro­fe­si­jų pra­dme­nis, iš­mok­tų megz­ti, siū­ti, la­vin­tų sa­vo mu­zi­ki­nius ge­bė­ji­mus, tad su­dė­tin­ga jų si­tua­ci­ja pa­si­keis­tų.

„Dau­ge­lis gy­ve­na iš pa­šal­pų, šei­mos au­gi­na po 5-6 vai­kus. Vai­kai vai­kus au­gi­na“, – sa­ko Kon­sue­la. Vis dėl­to ji įsi­ti­ki­nu­si, kad ro­mų in­teg­ra­ci­jai ne­pa­de­da ir pa­čios ša­lies lie­tu­vių bend­ruo­me­nės. „Atė­jo ro­mė pas val­di­nin­ką, pra­šy­da­ma skir­ti so­cia­li­nį būs­tą. Ži­no­te, ką jis pa­sa­kė? Pap­ra­šė tūks­tan­čio li­tų, tik ta­da sa­kė ga­lė­sian­tis kal­bė­tis. O jei ne­tu­ri, pa­siun­tė ei­ti į vieš­na­mį. To­kia ap­lin­ka ro­mus ir ver­čia pro­ble­mas spręs­ti vi­du­je, gy­ven­ti už­si­da­rius, bend­ruo­me­nė­je“, – sa­ko Kon­sue­la.

Puo­se­lė­ja tra­di­ci­jas

Kon­sue­la sa­ko, kad pa­ma­tęs ki­to­kį gy­ve­ni­mą, pa­ju­tęs ge­ra­no­riš­ku­mą, žmo­gus ima no­rė­ti keis­tis. Tas pa­ts bū­tų ir su ro­mais. „Ką jūs gal­vo­ja­te, kai pa­ma­to­te ro­mę? Kad ap­vogs? Tai kaip rei­kia jaus­tis žmo­gui, jei vi­si gal­vo­ja, kad jis – va­gis, jei vi­si pirš­tais ba­do? Įta­riai žiū­ri­ma į tam­ses­nę odos spal­vą. Ma­no­ma, kad jei žmo­gus ru­dų akių, jis yra ap­ga­vi­kas“, – sa­ko Kon­sue­la.

Ko­dėl ro­mai, ne­pai­sant įvai­rių ša­lių pa­stan­gų, taip lė­tai kei­čia sa­vo gy­ve­ni­mo bū­dą? Kon­sue­la sa­ko, kad is­to­riš­kai su­si­klos­tė, kad kai įvai­rios tau­tos ka­ria­vo dėl že­mių, ro­mai ne­ka­ria­vo. Jie ke­lia­vo iš vie­nos vie­tos į ki­tą, ieš­ko­da­mi ge­res­nių są­ly­gų gy­ven­ti. „Ro­mams la­bai svar­bu sau­go­ti sa­vo tau­tos tra­di­ci­jas, o ne že­mę“, – sa­ko ji.

O tra­di­ci­jų yra daug ir įvai­rių. Ro­mai ti­ki Die­vą, yra pa­si­krikš­ti­ję, lan­ko baž­ny­čią, baž­ny­čio­je ir tuo­kia­si. Jei kas nors ap­kal­ti­na­mas me­la­vi­mu, jis ga­li su­si­kvies­ti vi­są bend­ruo­me­nę į baž­ny­čią ir Die­vo aki­vaiz­do­je pa­sa­ky­ti, kad jei jis ne­tei­sus, te­gul jam at­si­tin­ka kas nors blo­go. „Tai šven­tas da­ly­kas. Jei kal­bi ne­tie­są, Die­vas tik­rai „pa­ko­ro­ja“, – sa­ko mer­gi­na.

Ro­mų bend­ruo­me­nė­se ap­kal­bos lai­ko­mos di­džiu­liu blo­giu. Jei ap­kal­bi ką nors, už­si­trau­ki di­de­lę nuo­dė­mę, už­si­de­di kry­žių. Ap­kal­bė­ti ir bar­ti ro­mą ga­li ta­da, kai tu­ri fak­tą.

Kon­sue­la daug va­ži­nė­ja po pa­sau­lį, da­ly­vau­ja įvai­rio­se kon­fe­ren­ci­jo­se ro­mų in­teg­ra­ci­jos klau­si­mais. Jai la­bai ap­mau­du, kad lė­šos, skir­tos kon­fe­ren­ci­joms ir pro­jek­tams, ne­pa­sie­kia skur­džiau­siai gy­ve­nan­čių šei­mų. „Sup­ran­tu, kad per vie­ną dvi die­nas nie­ko ne­pa­kei­si, ta­čiau steng­tis bū­ti­na“, – sa­ko Kon­sue­la.

Vi­du­ri­nis iš­si­la­vi­ni­mas – iš­šū­kis

Prieš ket­ve­rius me­tus Tau­ti­nių ma­žu­mų ir išei­vi­jos de­par­ta­men­tas prie Lie­tu­vos Res­pub­li­kos Vy­riau­sy­bės bu­vo už­sa­ky­tas So­cia­li­nių ty­ri­mų ins­ti­tu­to ty­ri­mas „Ro­mų pa­dė­ties ty­ri­mas: ro­mai švie­ti­mo ir dar­bo rin­kos san­kir­to­je“. Ty­ri­mu bu­vo sie­kia­ma iš­nag­ri­nė­ti ro­mų adap­ta­ci­jos ir in­teg­ra­ci­jos į Lie­tu­vos vi­suo­me­nės gy­ve­ni­mą veiks­nius bei at­skleis­ti jau­nų ro­mų (iki 29 m.) sėk­min­gos so­cia­li­za­ci­jos veiks­nius. Skir­tin­go­se Lie­tu­vos geog­ra­fi­nė­se vie­to­vė­se bu­vo ap­klaus­tas 231 as­muo bei at­lik­ti in­ter­viu su dau­giau nei 50 eks­per­tų.

Pas­ta­rų­jų ke­le­rių me­tų emig­ra­ci­nė Lie­tu­vos gy­ven­to­jų pa­tir­tis tu­rė­jo di­de­lės įta­kos ir ro­mų bend­ruo­me­nei. Ty­ri­mo me­tu su­rink­ta in­for­ma­ci­ja ir duo­me­nys lei­džia teig­ti, kad ne­ma­ža ro­mų da­lis iš­vy­ko gy­ven­ti į už­sie­nio ša­lis, ta­čiau į Lie­tu­vą at­vyks­ta ro­mų iš kai­my­ni­nių ša­lių (Ka­li­ning­ra­do sri­ties ir pan.) bei vyks­ta mig­ra­ci­ja Lie­tu­vos vi­du­je. Apk­lau­so­je da­ly­va­vę ro­mai tu­ri ir trum­pa­lai­kės, ir il­ga­lai­kės emig­ra­ci­jos pa­tir­ties, įskai­tant dar­bą už­sie­ny­je.

Iš ty­ri­mo ma­ty­ti, kad be­veik pu­sė ro­mų bend­ruo­me­nės su­da­ro 15 me­tų am­žiaus vai­kai ir kad Lie­tu­vos ro­mai yra sės­lūs – da­bar­ti­nė­je gy­ve­na­mo­jo­je vie­to­je gy­ve­na il­giau nei 20 me­tų.

Vi­du­ti­niš­kai bai­gia 5 kla­ses

Apk­lau­sos duo­me­ni­mis, vi­du­ti­nis ro­mų na­mų ūkis – 6-7 as­me­nys. Be­veik pu­sė ap­klau­so­je da­ly­va­vu­sių ro­mų tu­ri iki 3 vai­kų, ket­vir­ta­da­lis – 4 vai­kus, pa­na­šiai tiek pat – 5 ar dau­giau vai­kų.

Dau­giau nei treč­da­lis ro­mų gy­ve­na jiems ar šei­mos na­riams pri­klau­san­čia­me būs­te. Ki­tas treč­da­lis gy­ve­na būs­tuo­se, nuo­mo­ja­muo­se iš sa­vi­val­dy­bės. Tai ir­gi ne­pri­de­da „pliu­siu­kų“ į ro­mų re­pu­ta­ci­jos krep­še­lį, kaip ir tai, kad be­veik pu­sė ro­mų moks­lei­vių iš­lie­ka pra­di­nio ug­dy­mo eta­pe (1-4 kla­sės), ta­čiau ši da­lis po tru­pu­tį ma­žė­ja. Tie­sa, di­džio­ji da­lis vai­kų pra­di­nį iš­si­la­vi­ni­mą ir da­lį pa­grin­di­nio iš­si­la­vi­ni­mo pa­ko­pos įgy­ja tik per de­šimt mo­ky­mo­si me­tų. Pa­ly­gin­ti su anks­tes­niais me­tais, pa­dau­gė­jo ro­mų moks­lei­vių, ku­rie mo­ko­si 5-7 kla­sė­se, ta­čiau pa­grin­di­nio ir vi­du­ri­nio iš­si­la­vi­ni­mo įgi­ji­mas iš­lie­ka iš­šū­kiu. Penk­ta­da­lis ap­klau­so­je da­ly­va­vu­sių ro­mų ne­lan­kė bend­ro­jo la­vi­ni­mo mo­kyk­los ir nė­ra bai­gę nė vie­nos kla­sės. Ma­žiau nei 20 pro­c. ty­ri­me da­ly­va­vu­sių ro­mų yra bai­gę de­vy­nias ar dau­giau bend­ro­jo la­vi­ni­mo mo­kyk­los kla­sių. Pag­rin­di­nis lū­žio taš­kas, le­mian­tis ro­mų ap­si­spren­di­mą tęs­ti ar ne­tęs­ti mo­ky­mą­si, mo­kyk­los lan­ky­mą, įvyks­ta 6-8 kla­sė­se bei pa­sie­kus 16 me­tų am­žiaus ri­bą. Tik ma­ža da­lis ro­mų pa­sie­kia sa­vo am­žiaus kla­sę. Di­džio­ji da­lis bū­na tie­siog iš­brau­kia­ma iš moks­lei­vių są­ra­šų dėl pra­sto lan­ko­mu­mo.

Ly­gi­nant ap­klaus­tų ro­mų ir jų vai­kų mo­kyk­los lan­ky­mo pra­džią ga­li­ma teig­ti, kad kur kas dau­giau vai­kų pra­de­da lai­ku lan­ky­ti mo­kyk­lą, pa­ly­gin­ti su jų tė­vais – 6-7 m. mo­kyk­lą pra­dė­jo lan­ky­ti vos dau­giau nei 50 pro­c. ap­klaus­tų ro­mų ir be­veik 80 pro­c. jų vai­kų. Net treč­da­lis jau­nes­nių nei 18 me­tų ty­ri­me da­ly­va­vu­sių ro­mų mo­kyk­lą pra­dė­jo lan­ky­ti su­lau­kę 10 me­tų ar vy­res­ni. Kuo vė­liau ro­mų vai­kai pra­de­da lan­ky­ti mo­kyk­lą, tuo ma­žiau kla­sių jie bai­gia.

Prob­le­mas spren­džia bend­ruo­me­nė­je

Sklan­do ste­reo­ti­pas, kad ro­mai nie­ka­da ne­dir­ba. Ty­ri­mas jį iš da­lies pa­tvir­ti­no – di­des­nė da­lis ap­klau­so­je da­ly­va­vu­sių ro­mų nu­ro­dė, kad ne­dir­ba jo­kio dar­bo. Apie 40 pro­c. ap­klaus­tų­jų nu­ro­dė, kad  tu­ri dar­bą ar­ba už­siė­mi­mą, iš ku­rio gau­na pa­ja­mų.

Pag­rin­di­nė veik­la – ne­for­ma­li in­di­vi­dua­li veik­la, ku­rią pu­sė įvar­di­ja kaip me­ta­lo lau­žo rin­ki­mą, ki­ta pu­sė – bū­ri­mą ir pre­ky­bą tur­gu­je. Pa­gal dar­bo su­tar­tį dir­ba tik apie 8 pro­c., sam­do­mą dar­bą be su­tar­čių nu­ro­do dir­ban­tys 6 pro­c. ap­klaus­tų ro­mų.

So­cia­li­nės pa­šal­pos yra dau­giau nei treč­da­lio ro­mų pa­grin­di­nis pa­ja­mų šal­ti­nis, dau­gu­mai ro­mų pa­de­da tė­vai.

Ty­ri­mo duo­me­ni­mis, be vai­ruo­to­jo pa­žy­mė­ji­mo vai­ruo­ja jau­nes­ni ne­raš­tin­gi ar­ba ma­žai iš­si­la­vi­nę ro­mai. Vai­ruo­to­jo pa­žy­mė­ji­mo įgi­ji­mas yra pui­kus pa­vyz­dys, kaip men­kas iš­si­la­vi­ni­mas, ne­raš­tin­gu­mas ap­sun­ki­na so­cia­li­nių įgū­džių for­ma­vi­mą­si ir pa­nau­do­ji­mą so­cia­li­nei in­teg­ra­ci­jai.

Pag­rin­di­nės prie­žas­tys, le­mian­čios ro­mų in­teg­ra­ci­jos bei mo­ky­mo­si sun­ku­mus, yra su­si­ju­sios su so­cia­li­nių įgū­džių sto­ka, kal­bos bar­je­ru ir mo­kyk­los ne­lan­ky­mu. Dau­gu­ma ro­mų vai­kų ne­lan­kė nei iki­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo įstai­gų, nei prieš­mo­kyk­li­nio ug­dy­mo gru­pių, re­čiau įsi­trau­kia į po­pa­mo­ki­nę veik­lą – jiems sun­kiau ug­dy­ti so­cia­li­nius įgū­džius, ku­rių rei­kia adap­tuo­jan­tis mo­kyk­lo­je.

Ro­mų vai­kai yra dau­gia­kal­biai, bet kal­bų įgū­džiai ski­ria­si. Dau­gu­ma ap­klaus­tų mo­ky­to­jų, dir­ban­čių su ro­mais, tei­gia, kad lan­ko­mu­mas la­bai su­si­jęs su mo­ky­mo­si re­zul­ta­tais – jei ro­mų vai­kai lan­ko mo­kyk­lą, jų pa­sie­ki­mai be­veik ne­si­ski­ria nuo vi­dur­kio. Dau­gu­ma ro­mų mo­ko­si pa­gal spe­cia­lių­jų po­rei­kių pro­gra­mas, ta­čiau, ne­pai­sant tai­ko­mų pro­gra­mų, di­de­lės įta­kos mo­kyk­los bai­gi­mui ar di­des­niam baig­tų kla­sių skai­čiui jos ne­tu­ri – mo­kyk­las bai­gia ne­di­de­lė jas lan­kiu­sių ro­mų da­lis.

Ty­ri­mo me­tu su­rink­ti duo­me­nys liu­di­ja, kad švie­ti­mo sis­te­mos iš­šū­kiu vis dar iš­lie­ka pa­gal­bos mo­ky­to­jams, pa­pil­do­mai dir­ban­tiems su ro­mų moks­lei­viais, klau­si­mas. Ro­mų spe­ci­fi­nių so­cia­li­nių bei švie­ti­mo po­rei­kių pri­pa­ži­ni­mas pa­ge­rin­tų jų pa­dė­tį bend­ra­ja­me švie­ti­me.

Tau­ty­bė ap­sun­ki­na įgy­ven­din­ti sie­kius

Ro­mų pa­klau­sus, ko­kia pa­ra­ma rei­ka­lin­ga jų vai­kams mo­kan­tis mo­kyk­lo­je, daž­niau­siai bu­vo įvar­di­ja­mos pro­ble­mos, su­si­ju­sios su fi­nan­si­ne ro­mų šei­mų būk­le (mo­ky­mo prie­mo­nės, vai­kų dra­bu­žiai, kt.). Ne­ma­ža da­lis ty­ri­me da­ly­va­vu­sių ro­mų įvar­di­jo ir ki­tus po­rei­kius: edu­ka­ci­nę pa­gal­bą, įskai­tant pa­pil­do­mų pa­mo­kų, už­siė­mi­mų, pa­gal­bos mo­kan­tis mo­kyk­lo­je, ruo­šiant pa­mo­kas ir pan.

Da­lis tė­vų at­krei­pia dė­me­sį į ro­mų vai­kų iš­sky­ri­mą mo­kyk­lo­je ir ma­no, kad tam ke­lią ga­lė­tų už­kirs­ti vie­no­das vi­sų mo­kyk­los bend­ruo­me­nės na­rių – moks­lei­vių, mo­ky­to­jų, tė­vų – po­žiū­ris į ro­mų moks­lei­vius.

Maž­daug pu­sė ap­klaus­tų ro­mų no­ri, kad bū­tų va­di­na­mi ro­mais, o ne či­go­nais, ta­čiau tiek pat ro­mų ne­no­ri, kad tau­ty­bė bū­tų įra­šy­ta į as­mens do­ku­men­tus. Tai ro­do, kad vie­nin­gos nuo­mo­nės tarp ro­mų nė­ra. Pas­te­bi­mas reiš­ki­nys – vai­ko tau­ty­bės kei­ti­mas iš či­go­no į ki­tą (ypač jei šei­ma miš­ri) ar­ba tau­ty­bės ne­mi­nė­ji­mas do­ku­men­tuo­se. Šis reiš­ki­nys ro­do, jog ro­mams jų tau­ty­bė at­ro­do kaip ap­lin­ky­bė, ku­ri ap­sun­ki­na ga­li­my­bes įgy­ven­din­ti sa­vo sie­kius.

Ne­ma­ža da­lis ro­mų įvar­di­ja baž­ny­čią kaip svar­bią ins­ti­tu­ci­ją, su ku­rie vie­naip ar ki­taip su­si­dū­rė per pa­sku­ti­niuo­sius me­tus – dau­giau nei 40 pro­c. tei­gia, kad lan­kė­si jo­je daž­niau nei tris kar­tus. Tie­sa, po­kal­bių me­tu dau­gu­ma nu­ro­do, kad „baž­ny­čia yra šir­dy­je“ ir ne­rei­kia nie­kur ei­ti.

Ok­sa­na LAU­RU­TY­TĖ