Šiandien amerikietis Michaelas Gordonas laikomas agresyviosios muzikos, kurioje bekompromisiškai vyrauja ritmo stichija, kūrėju. “New York Times” muzikos kritikas Alexas Rossas Gordono muziką yra apibūdinęs kaip “pankroko įsiūtį, jaudinantį džiazo spindėjimą ir nesuderinamumą su klasikiniu modernu”.
Pasak Gordono, jo muzikos inspiracijos yra visa aplinkui – nuo alternatyviojo roko iki Indijos muzikos, nuo džiazo artistų iki tokių autorių kaip Reichas, Glassas ar Cage’as. Šiam kompozitoriui Stravinskio ar Bartóko muzikos intensyvumas ir aštrūs ritmai asocijuojasi su sunkiojo metalo energija ir jėga, nes jis visada siekė kurti muziką, kuri verstų žmones šokti.
Vienas iš kone garsiausio Amerikos naujosios muzikos festivalio “Bang on a Can” įkūrėjų ir meno vadovų trijulės JAV kompozitorius Gordonas gimė Amerikoje, Majami Biče, 1956 m. Iki aštuonerių metų gyveno laukinėse Managvos (Nikaragva) džiunglėse, nuo kurių jo mažą kaimelį teskyrė aukšta siena, o pačiuose namuose dažnai pasitaikydavo pamatyti ropojantį tarantulą ar įslinkusią iguaną. Čia Michaelas pradėjo lankyti fortepijono pamokas, o savo pirmąją mokytoją, kuri jam per rankas pliaukšėdavo liniuote, vadino “la bruja” (ragana). Pirmieji kompozicijos bandymai buvo dešimtmečio berniuko gudravimas, kai, atsinešęs savo parašytus kūrinėlius, bandydavo atitraukti mokytojos dėmesį nuo to, kad atėjo nepasirengęs. Persikėlęs į Majamį, kur gyveno iki septyniolikos metų, Gordonas įsitraukė į roko grupės veiklą ir rašė jai dainas. Tačiau iki 24–25 metų visus komponavimo bandymus jis dažniausiai išmesdavo.
Vėliau prasidėjo profesionalios kompozicijos meno studijos. Akademinį išsilavinimą Gordonas įgijo Niujorko universitete (menų bakalauro diplomas) ir Jeilio muzikos mokykloje (muzikos magistro diplomas). Siekdamas susipažinti su moderniąja muzika, 1980 m. Gordonas įstojo į Jeilio universitetą, kur greta kompozicijos lankė Indijos ir Afrikos muzikos paskaitas, grojo japoniška fleita shakahuchi bei tuo pat metu su roko grupėmis koncertuodavo Niujorko klubuose. Jo studijų kolegos buvo kompozitoriai Davidas Langas ir Julia Wolfe, su kuriais vėliau įkūrė “Bang on a Can”, taip pat garsūs amerikiečių kompozitoriai Aaronas Jay Kernis ir Michaelas Daugherty. Gordonas buvo iš tų studentų, kurie mėgo žaisti amerikietiškąjį biliardą, gerti alų, šnekučiuotis apie muziką, jos klausytis, vykti į koncertus Niujorke...
“Aš nežinau, kur link krypsta mano muzika. Visą laiką eksperimentuoju su naujais dalykais, mėginu sujungti skirtingus pasaulius.” (Michaelas Gordonas)
Studijų metais Gordonas kūrė mažai – tai abejonių laikotarpis. Jam nepatiko, kad jo muzika lyginama su kitų kompozitorių kūryba. Gordonui nebuvo priimtina rašyti orkestrinių opusų, kaip tai sėkmingai darė, pavyzdžiui, A. J. Kernis ar M. Daugherty. Taip pat Gordonas nenorėjo, kad jo kūrinius grotų kiti ansambliai. Baigęs studijas, kompozitorius rado šios problemos sprendimą sukurdamas ansamblį, kuriame būtų grojama jo paties muzika.
Gordono siekį tiesiogiai dirbti su muzikantais vainikavo 1983 m. suburta grupė “Michael Gordon Philharmonic”. Ši grupė, 1996 m. pertvarkyta ir pervadinta “Michael Gordon Band”, ligi šiol visame pasaulyje atlieka Gordono muziką. Su šiuo ansambliu kompozitorius ėmė eksperimentuoti ieškodamas ritmo ir intensyvaus garso. Siekdamas formalių kompozicijos studijų ir nepakartojamos patirties pogrindinio niujorkietiško roko grupėse sintezės, Gordonas visa tai panaudojo savo kūryboje, kurią atlikdavo su ansambliu “Michael Gordon Philharmonic”. Pirmasis koncertas su ansambliu įvyko meno galerijoje Niujorke – kompozitorius sakė, jog iš pradžių paprasčiausiai reikėjo eiti į meno galeriją ir groti, kad jo muziką išgirstų kiti. Tai buvo labai panašu į Harry Partchą, kuris, savo kompozicijoms atlikti sukūręs originalius instrumentus, nepabijojo stoti prieš publiką, nepabijojo būti palaikytas keistuoliu, – paprasčiausiai jis pradėjo groti, o žmonės ėmė jo klausytis.
“Norėdamas, kad jo muzikos klausytųsi, kompozitorius turi pats sukurti sau auditoriją.”
O tada atsivėrė koncertinių turų po Europą galimybės. Nuo 1990 m. Gordonui pasipylė užsakymai įvairiems ansambliams, ir kompozitoriaus fantazija apėmė ne tik natūralų garsą, – atsirado galimybė eksperimentuoti mikrotonais, naudoti semplus, juostą, garsų apdorojimo ir modifikavimo mašinas. “Kartu su kolega programuotoju kompiuteriu kūrėme naujus garsus: pasiskoliname kitų jau sukurtus garsus, sukuriame savo, sujungiame juos. Rezultatą paleidžiame iš galo, vertikaliai. Tada su penkiais smuikininkais įrašome, darome įrašų kombinacijas. Vėl paklausęs, galvoju, kad dar kažko trūksta, tada kviečiuosi dar ką nors. Jaučiuosi, tarytum žengčiau į nežinomą teritoriją, bet tai be galo įdomu.”
Dar studijuodami Jeilio universitete, kompozitoriai Michaelas Gordonas, Davidas Langas ir Julia Wolfe susitikę 1987 m. įkūrė “Bang on a Can” festivalį Niujorke – vieną autoritetingiausių moderniosios muzikos renginių Amerikoje. Pirmasis festivalis “Bang on a Can maratonas” buvo surengtas ne kokioje nors koncertų salėje, bet Niujorko meno galerijoje. Jis buvo sumanytas kaip dvylikos valandų koncertas, turėjęs tapti linksmu šokius mėgstančios publikos renginiu. Nuo 1993 m. prie festivalio suburtas orkestras “Bang on a Can All Stars”, kuriam nemažą dalį kūrinių rašo visi trys kompozitoriai.
Kompozitoriaus veiklos akiratis prasiplėtė 1991 m., pradėjus rengti bendrus projektus su videomenininku Elliotu Caplanu: kartu jie kuria muzikinį teatrą, kartais pravardžiuojamą “vaizdo opera”. Bendras Gordono ir Caplano darbas “Van Gogh Video Opera” 1991 m. Niujorke sulaukė audringo pripažinimo, o po metų įvyko europinė šio kūrinio premjera Vienoje. Kiti bendri šių menininkų projektai – “Grand Dairy” (Didžioji pieninė, 1996), “Weather” (Oras, 1999), “Chaos” (mokslinės fikcijos opera Matthew Maguie ir Bobo McGratho libretu, 2000).
Gordono kūrinių sąraše – keturios operos (bendri projektai su E. Caplanu, D. Langu ir J. Wolfe), orkestrinės kompozicijos (“Decasia”, 2001; “Weather”, 1997; “Romeo”, 1992; projektas su D. Langu ir J. Wolfe “Haircut”, 2000), kūriniai dideliam ir kameriniam ansambliui (“Yo Shakespeare”, 1992; “Trance”, 1995; “Kronos kvarteto” užsakymu parašytas “Potassium”, 2000), soliniai, elektroakustiniai kūriniai. Žymus šiuolaikinės muzikos interpretuotojas “Ensemble Modern”, diriguojamas Johno Adamso, 1997 m. Londono “Royal Albert Hall” atliko specialiu užsakymu Gordono parašytą kompoziciją “Love Bead” (Meilės rutulys). Kompozicijos “Sunshine of Your Love” (1999) premjera, kurią atliko Gordono ansamblis, Europoje sukėlė tikrą furorą. 2001 m. Dresdeno muzikos festivalyje įvyko oratorijos-dramos “Lost Objects”, bendro projekto su D. Langu ir J. Wolfe, premjera.
Gordono muzika yra skambėjusi Lincolno ir Kennedy’o centruose, Kelno filharmonijoje, “Royal Albert Hall”, Bonos operos teatre, Vienos žydų muziejuje, Sidnėjaus olimpiniame menų festivalyje 2000 m., Roterdamo, Edinburgo, Sankt Peterburgo, Adelaidės, Hudersfildo, Dresdeno muzikos festivaliuose, žymaus choreografo Elioto Feldo pastatymuose, “Royal Ballet” projektuose; kompozitoriaus kūryba užima svarbią vietą profesionalių ansamblių “Ensemble Modern”, Londono “Icebreaker Ensemble”, “Kronos kvarteto” repertuare.
Savo ankstyvosiose kompozicijose Gordonas skverbiasi į ritmo prigimtį ir įvairovę, eksperimentuoja su daugiasluoksniais ritmais, sukurdamas nuostabią maišatį. J. Adamsas šią skambesių masę pavadino “iracionaliais ritmais”. Ritmas, suteikiantis energijos, priverčiantis judėti, iki šiol yra vienas svarbiausių Gordono muzikos variklių, įsitvirtinusių dar nuo grojimo roko grupėse laikų. Pavyzdžiui, kompleksine rimtų sankloda paremta kompiuteriu sukomponuota “Yo Shakespeare” – čia vienu metu skamba trys šokių ritmai, tarsi vienu metu trijose šokių salėse grotų skirtingos grupės. Tai buvo pirmoji kompozicija, sukurta kompiuteriu: “Turėjau elementarią muzikos rašymo programą, kurioje nebuvo nieko, net takto brūkšnių. Tad paprasčiausiai pradėjau rašyti muziką be taktų, dėliojau sudėtingas ritmų serijas, kuriose aštuntinės su triolėmis skamba vienu metu. “Yo Shakespeare” – tai, kaip yra grojamas ritmas.”
Diskutuojant apie muzikos istoriją ir tradiciją, Michaelo Gordono pasaulėžiūroje neretai kaip du visiškai skirtingi pasauliai konfrontuoja du poliai – Europa ir Amerika. Europa – tai tradicijų, istorijos sinonimas. Amerika – naujasis pasaulis, galimybių ir eksperimentų laisvė. Pavyzdžiui, vienoje naujausių kompozicijų “Decasia” (sustiprintam orkestrui, keturiems išderintiems fortepijonams, aštuntatoniais pažemintoms ir paaukštintoms fleitoms, 2001) gigantišku malerišku skambesiu, kur stratosferinės harmonijos suyra viena į kitą, iliustruojamas melodijos, derinimo ir pačios klasikinės muzikos suirimas, kurį klausytojai girdi sėdėdami ant sukinėjamų kėdžių, ratu apsupti orkestro ir didžiulių projekcinių ekranų. “Europiečiams klasikinė muzika – tai, kas nuolat plėtojama. Mums [amerikiečiams] klasikinė muzika – tai kažkas atėjęs iš Europos. Klasikinės muzikos publika pati konservatyviausia – muziejų publika, nes ji nuolat klausosi tų pačių kūrinių”, – sako kompozitorius.
Akivaizdu, kad Gordoną žavi šiuolaikinių kompozitorių muzikinės kalbos įvairovė, individualios atlikimo praktikos kūrimas ar eksperimentai su naujomis temperavimo sistemomis. “Amerikietiško garso identifikavimas yra tai, ką aš laikau “tradicija už įstatymo ribų”. Tai nenušlifuotas, neapdorotas ir nepagražintas, visiškai kitoks skambesys. Manau, Europoje tai vadinama “laukiniais Vakarais”, Amerikos barbarais, kurie atėjo sugriauti didingos klasikinės muzikos istorijos. Bet tai veikiau tikrosios laisvės išraiška.”
“Kūryba man – meditacija. Keturioms penkioms valandoms išjungiu telefoną, užrakinu duris, pereinu į kitą erdvę. Bet paskui telefonas vėl skamba, namie triukšmauja vaikai, reikia apmokėti sąskaitas, atsakyti į el. pašto žinutes, – tikras pamišimas.”
