Buvusios pasaulio galybės neišnyksta be pėdsakų – tik mokėk skaityti žemėlapį.
Politikos temomis rašantis Danas Hindas kovo pabaigoje išspausdino straipsnį apie naująją Britų imperiją. Tinklalapyje Aljazeera.com jis rašė: „Jei tikėtume gerbtinais istorikais ir apžvalgininkais, Britanija atsuko nugarą imperinei savo praeičiai ir stengiasi iš visų jėgų gyventi kaip paprasta valstybė. Tačiau tikrovė sudėtingesnė. Galbūt vieną dieną istorikai atras ir aprašys Trečiąją britų imperiją, organizuotą šalies lengvatinių mokesčių zonų pagrindu ir paremtą rimtais diplomatijos, žvalgybos ir komunikacijos ištekliais. Atsisakę imperijos išvaizdos britai siekia atgauti jos esmę.“
Žiniasklaidos grupė „Al Jazeera“, atsiradusi kaip neva arabų šalių atsakas tokiems pasauliniams tinklams kaip CNN ir BBC, priklauso Kataro karališkajai šeimai, ištikimai Vakarų sąjungininkei neramiame Persijos įlankos rajone.
Kai BBC taupymo sumetimais atleido daug darbuotojų, nemaža jų dalis rado prieglobstį „Al Jazeera“. Kelios pasaulio žurnalistikos žvaigždės buvo perpirktos. Tad nesuklysime spėdami, jog „Al Jazeera“ – tiesiog kitas kanalas, kuriuo Rytais apsimetę Vakarai tiems Rytams byloja. „Al Jazeera“ šeimininkai – iš tų, kuriuos su D. Hindo aprašyta Trečiąja imperija sieja abipusės naudos saitai.
Priglaudžia bėglius nuo mokesčių
Autorius skaičiuoja ir vertina: „Istorikai teigia, kad būta dviejų skirtingų imperijų. Pirmoji buvusi Atlanto imperija, jos pamatus sudarė Šiaurės Amerikos kolonijos ir valdos Karibuose, antroji buvo Azijos imperija, kontroliavusi Indiją ir vykdžiusi priverstinę, nelygiavertę prekybą su Kinija. Šios dvi imperijos buvo iš esmės kriminaliniai projektai tuo požiūriu, kad stipriai priklausė nuo pajamų iš vergų ir narkotikų prekybos. Britų imperijos modelis rėmėsi pinigų darymo užmačia ir moralės dalykai buvo nustumti į antrą vietą, nes paviliojo milžiniški pelnai... Kaip ir ankstesnės dvi imperijos, dabartinė yra kriminalinė. Būta vergų ir narkotikų prekybos, tačiau dabartinės imperijos išskirtinis nusikaltimas yra mokesčių vengimas.“
Pagal Didžiosios Britanijos įstatymus ten gyvenantys užsieniečiai moka mokesčius tik už tą veiklą, kuri vykdoma šalyje. Jeigu lėšos laikomos kurioje nors iš britams ar kam kitam priklausančių lengvatinių mokesčių zonų (angl. off shore), už tai nemokama mokesčių.
Antai turtuolis Londone gali naudotis aukščiausio lygio finansinėmis ir juridinėmis paslaugomis. O jo pinigėliai vartosi kurioje nors iš britų valdų: Bermudų, Virginijos, Kaimanų, Džersio, Gernsio, Meno, Terkso, Kaiko salose, kur labai maži mokesčiai, arba jų apskritai nėra.
Kita vertus, Londonas – gana saugus miestas, nors kovo 20 d. Londone buvo keliais šūviais sunkiai sužeistas Germanas Gorbuncovas, rusų kilmės bankininkas.
Vieta, kur kuriamas įvaizdis
D. Hindas primena, kad žlugus Sovietų Sąjungai ir posovietinėse šalyse įvykus privatizacijai, naujieji tų kraštų pramonės bei kitų verslų šeimininkai suplūdo į Londoną. Savo šalyse jie neturėjo socialinės bazės, jų pozicijos buvo „chroniškai nesaugios“. Jiems reikėjo atrasti būdų išplukdyti pelnus į užjūrį, ir Londonas juos viliojo kaip aukščiausios klasės finansų centras su palankiais mokesčiais.
Paaiškėjo, kad Londonas suteikia ne vien galimybę sutvarkyti praktinius reikalus, bet ir būdų kokio nors turtuolio įvaizdžiui pagerinti. Rusų milijardierius Romanas Abramovičius nusipirko futbolo klubą „Chelsea“, jo tėvynainis Aleksandras Lebedevas – laikraštį „Evening Standard“. Taip jie tapo tarptautiniu mastu žinomais veikėjais.
Britanija siūlo ne vien gerą bankininkystę, skaidrius teismus ir įvaizdžio dailinimo galimybes. Iškilius užsieniečius ji gina visa savo diplomatijos galia.
Vietos partijų rėmėjai
D. Hindas svarsto ir apie tai, kaip turtuoliai užsieniečiai veikia Britanijos vidaus politiką. Kovo 25 d. atsistatydino vienas iš Britanijos konservatorių partijos iždininkų Peteris Cruddasas, nes Rupertui Murdochui priklausantis laikraštis „Sunday Times“ parašė, kad P. Cruddasas prašęs konservatoriams pinigų iš fondo, kuris registruotas Lichtenšteine. Fondas nebūtų galėjęs tiesiogiai paremti britų konservatorių – tai būtų tekę daryti per Britanijoje registruotą organizaciją.
Panaši finansinė parama britų politikams nėra naujiena. Pavyzdžiui, 2001 m. liepą britų premjeras Tony Blairas parašė laišką Rumunijos premjerui Adrianui Nastasei palaikydamas Indijos magnato Lakshmi Mittalo siekius nusipirkti valstybinę rumunų plieno gamyklą „Sidex“. Kiek anksčiau, tų pačių metų gegužę, L. Mittalas paaukojo T. Blairo Leiboristų partijai apie 125 tūkst. svarų (apie 500 tūkst. litų).
Ta proga verta prisiminti apie bėglio Rusijos bankininko Vladimiro Gorbuncovo spėjimus, pasakytus išskirtiniame interviu portalui balsas.lt: esą „Gazprombank“ per kelis britų verslininkus parėmęs T. Blairo rinkimų kampaniją.
Dvi imperijos pusės
D. Hindas perspėja, kad Trečioji britų imperija nėra nei karinė, nei industrinė jėga, todėl JAV ir didžiosios Europos valstybės, jeigu norėtų, galėtų nesunkiai kaišioti pagalius britams į ratus.
Kalbėdamas apie trijų viena kitą pakeitusių Britų imperijų kriminalinę prigimtį, D. Hindas pamiršta pridurti, kad bet kuri valstybė turi kriminalinių bruožų – ypač ankstyvosiomis stadijomis. Valstybė – tai ginkluoti žmonės, kurie saugo savus, bet kartu juos ir engia, nekalbant apie svetimuosius, su kuriais nuolatos kariaujama.
Kita vertus, negalima pamiršti pozityvaus Britų imperijos vaidmens. Vienas istorikas juokavo, kad britai kur tik ateidavo, atnešdavo kriketą ir parlamentarizmą.
Taip, britai pelnėsi perparduodami vergus, kuriuos Afrikoje sugaudydavo juodaodžiai vergų medžiotojai, tačiau tie patys britai 1833-aisiais panaikino vergiją visoje imperijoje. Vokiečių istoriko Egono Flaigo knygos apžvalgoje, išspausdintoje Bernardinai.lt, rašoma: „1815-aisiais vykusiame Vienos kongrese Europos monarchai nusprendė sustabdyti prekybą vergais. Nuo to laiko britų laivynas ėmė medžioti vergus gabenančius laivus, užblokavo vakarinę Afrikos pakrantę ir nuslopino transatlantinę prekybą žmonėmis. Londonui tai kainavo didelius pinigus. O islamo pasaulyje apie vergovės panaikinimą netgi nediskutuota.“
Europos valstybių kolonijinės imperijos sparčiausiai plėtėsi XIX a., ir visur, kur ateidavo europiečiai, būdavo naikinama vergija.
Kitas pozityvus pavyzdys – Indija. Šalis gali dėkoti imperialistams britams už patį vieningos Indijos egzistavimą. Kolonizavę Indostano subkontinentą britai atvėrė vietos elito vaikams kelius į Britanijos mokyklos ir universitetus. Taip atsirado anglakalbė indų šviesuomenė, kuri ėmė siekti, kad etniškai ir religiškai marga šalis būtų vieninga valstybė.
Šiuolaikinė Trečioji britų imperija jei ne veiksmais, tai planais užgriebia ir Lietuvą.
Prieš kelerius metus Lietuvoje neliko nepastebėtas lordo Davido Howello siūlymas reformuoti Tautų Sandraugą (angl. Commonwealth of the Nations) – taip dabar vadinama buvusi Britų Sandrauga – ir pakviesti į ją Lietuvą. Lordo pasiūlymas apžvalgininkams pasirodė įdomus, bet keistokas.
Užtat pernykštis Lietuvos premjero vizitas į Londoną, kur jis dalyvavo Šiaurės ir Baltijos šalių vadovų susitikime, mūsų šalyje buvo įvertintas kaip Didžiosios Britanijos dėmesio Lietuvai ženklas. Sustiprėjo kalbos apie Lietuvos ir Šiaurės šalių integraciją.
Galbūt įvairūs dėmesio ženklai, kuriuos britai rodo Lietuvai, būtų lengviau suprantami, jeigu Lietuvos užsienio politikos ekspertai pabandytų žemėlapyje nubrėžti Trečiosios britų imperijos ribas.
