REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Daugiau uždirbti – reiškia galėti geriau patenkinti savo poreikius, išlaikyti šeimą, padėti artimiesiems ir bendruomenės nariams, kuriems reikia pagalbos. Neatsitiktinai daugiau uždirbti (ir kad uždarbio nesuvalgytų infliacija) yra tai, ko siekia žmonės ir ką bando žadėti politikai. Tačiau ar visada jų siūlymai tinkami?..

REKLAMA
REKLAMA

Ko nedaryti?

Iš politinių tribūnų siūlymai padidinti darbo užmokestį būna dvejopi: arba padidinti minimalų darbo užmokestį (nes manoma, kad darbuotojams tiesiog darbdavio valia mokama per mažai), arba priversti savininkus, verslininkus mokėti didesnius atlyginimus darbuotojams savo pelno sąskaita. Dar neretai pridedamas susirūpinimas apie atlyginimų skirtumas – kad vadovai uždirba per daug, o „paprasti“ darbininkai – per mažai.

REKLAMA

Deja, visi šie siūlymai yra netinkami – jie ne tik nepadidina atlyginimų, bet netgi gresia rimtu jų sumažėjimu. Kad būtų galima uždirbti, kaip žinia, reikalingas darbuotojo ir darbdavio susitarimas. Jau šiandien Lietuvoje, deja, yra tokių vietų, profesijų, asmenų, kuriems niekas nėra pasiruošęs mokėti tiek, koks nustatytas minimalus darbo užmokestis, nes šio darbo tiesiog nesukuriama minimalų atlygį viršijanti pridėtinė vertė. Taigi, dalis žmonių neuždirba nieko arba tenkinasi tik padienių, dažnai nelegalių, darbininkų dalia. Svarbu, kad dalis priežasčių (nors toli gražu neteigiu, kad visos) slypi ir minimalaus privalomo darbo užmokesčio nustatyme. Pasekmės vienareikšmės: bus didinamas minimalus darbo užmokestis - depresuojančiuose regionuose daugės nekvalifikuotų žmonių, kurie apskritai liks be darbo.

REKLAMA
REKLAMA

Nors kvietimas apkarpyti pelnus ir padidinti atlyginimus darbuotojams gali skambėti patraukliai, tai būtų ir neteisingas, ir blogas pasekmes visiems sukeliantis žingsnis. Lyginti pelnus su atlyginimais apskritai negalima: atlyginimas yra atlygis už darbą, pelnas yra atlygis už sėkmingai pasirinktus ir realizuotus verslo sprendimus. Kuo daugiau sėkmingų verslo sprendimų, tuo konkurencingesnės Lietuvos įmonės, tuo labiau joms reikia darbuotojų, tuo daugiau jos pasiruošusios mokėti darbuotojams. Tokiu būdu padidėję pelnai atviros konkurencijos sąlygomis veda ir prie didėjančių atlyginimų.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Bandant apeiti visą šią seką ir iš karto administracinėmis ar reguliacinėmis priemonėmis mažinti pelnus pasieksime tik tai, kad verslininkams (ypač sėkmingiems) bus mažiau intereso verslui Lietuvoje, atitinkamai reiks mažiau darbuotojų, atitinkamai jiems bus mažiau mokama. Taigi, kova prieš įmonių pelnus yra ir kova prieš darbuotojų darbo užmokestį. Dar vertėtų pridėti tai, kad darbo užmokestis visada yra stabilesnis, ne toks kintantis kaip pelnai: esant sunkiems ekonominiams laikams jis krenta mažiau nei pelnai, o esant geriems ekonominiams laikams – ne taip greitai kyla. Tiesiog verslininkai, kurie prisiima visą riziką, pirmieji patiria ir sunkumus, ir naudą iš savo sprendimų ir ekonominės situacijos.

REKLAMA

Panaši situacija ir su atlyginimų skirtumų lyginimo siekiais: jei nuspręsime neleisti kažkam uždirbti per daug (ir tą atlyginimą išdalinti kitiems), tai priversime žmones, kurie yra paklausiausi darbo rinkoje, išvažiuoti kitur. Išvažiuos gabiausi vadovai ar specialistai, nebus darbo ir daugybei kitų žmonių, pradedant šių vadovų sekretorėmis, baigiant pagal jų idėjas daiktus gaminantiems darbininkams ar juos išvežiojantiems vairuotojams.

Ką daryti?

Ne kartą yra tekę įrodinėti, kad norint didesnių atlyginimų Lietuvoje reikia skatinti tai, kas lemia didesnį atlyginimą. Pirma sąlyga didesniam atlyginimui – tai darbuotojo sukuriama didesnė vertė. Iš karto noriu pabrėžti, kad sukuriamos vertės dydis priklauso ne tik ir ne tiek nuo darbuotojo išlieto prakaito kiekio, kiek nuo to, kaip sėkmingai verslininkas organizuoja darbą bei realizuoja sukurtą produktą.

REKLAMA

Jei darbuotojas per dieną gėrybių sukuria tiek, kad jas parduoti pavyksta, tarkime, už šimtą litų, tai ir pats atlyginimas per dieną nebus didesnis. Priešingu atveju verslininkui tiesiog neapsimokės samdyti darbuotoją ir prisiimti visą riziką, kad sukurta gėrybė liks neparduota arba bus parduota pigiau. Taigi, norint uždirbti daugiau, reikia daugiau ir sukurti. Tuo suinteresuotas ir verslininkas, ir darbuotojas. Sėkmę pasiekia tie verslininkai ir darbuotojai, kurie suvokia šį bendrą tikslą ir darniai jo siekia.

Tačiau kaip būna tais atvejais, kai darbuotojas sukuria daug, o didžiąją dalį sukurtos vertės pasisavina verslininkas? (Būtent tokia K. Markso išpopuliarinta išnaudojimo prielaida vis dar dažnai dvelkia ir iš laikraščių puslapių, ir iš universitetų auditorijų, ir iš Seimo tribūnos). Iš tikrųjų už viską, įskaitant ir atliekamą darbą, mes stengiamės mokėti tiek mažai, kiek tik galime. (Tik pagalvokime, ką mes manėme paskutinį kartą mokėdami už darbą santechnikui ar mašinos meistrui...) Teigti, kad verslininkas pasisavina darbuotojo sukuriamą vertę yra tiek pat teisinga, kaip teigti, kad darbuotojas pasisavina verslininko sukurtą vertę: juk verslininkas įdeda savo nuosavybę, kad parūpintų darbo įrankius, bei prisiima riziką dėl to, kad verslo planas gali ir nepasiteisinti. Be to, joks darbas nėra įmanomas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Sąlyga didesniam atlyginimui – tai didelė darbdavių konkurencija dėl darbuotojų. Viena iš šiandien augančių atlyginimų priežasčių yra tai, kad šiandien Lietuvos darbdaviai konkuruoja su Anglijos, Airijos ir kitų šalių darbdaviais. Visi norėtume, kad ši konkurencija būtų dar aštresnė ir Lietuvoje, kad pasiūlytos darbo sąlygos tėvynėje neskatintų dairytis kitur. Pasiekti tai galima tik kai į Lietuvą plūs vis naujos investicijos, kai Lietuvoje bus vis daugiau verslininkų, norinčių čia įgyvendinti savo idėjas.

Kuo daugiau bus verslininkų, tuo labiau įtempta bus konkurencija dėl darbuotojų. Tokia konkurencija reikš, kad darbdaviai, nepasiūlantys daug pridėtinės vertės siūlančių darbo vietų, savo siūlomais atlyginimais nesugebės pritraukti darbuotojų, todėl turės užleisti vietą tiems, kurie tai sugeba geriau. Tie, kas norės darbuotojus pritraukti, turės pasiūlyti ne tik didesnį produktyvumą, bet ir didesnį darbo užmokestį.

REKLAMA

Taigi kiekvienos savo dirbančiaisiais bei visais paprastais žmonėmis besirūpinančios šalies uždavinys yra sudaryti puikias sąlygas ateiti į šalį verslui, būti konkurencingai verslo prasme. Tačiau Lietuva konkurencingumo lenktynėse atrodo vidutiniškai. Turime keletą sričių, kuriose akivaizdžiai problemų verslui prikuriame daugiau nei daugelyje kitų šalių.

Visų pirma, tai darbo santykių reguliavimas. Pasaulio banko atliekamas „Doing bussiness“ verslo sąlygų pasaulyje tyrimas darbo santykių reglamentavimo reitinge 2008 metais Lietuvai skyrė tik 124 vietą iš 178. Užsakovų ir vartotojų poreikiai šiandien verslui ir darbui duoda savo tempą. Tačiau nelanksčiai reglamentuojamas darbo laikas, sudėtingi atleidimo iš darbo reikalavimai yra tai, kas stabdo galimybes prie šio tempo prisiderinti, įdarbinti daugiau darbuotojų, įdarbinus juos geriau kurti pridėtinę vertę. Darbo santykių reguliavimo nelankstumas gali lemti (ir neretai lemia), kad Lietuvoje neinvestuojama, verslas neplečiamas. Tai reiškia, kad silpnėja darbdavių konkurencija dėl darbuotojų, taigi, ir darbuotojų atlyginimai. 

REKLAMA

Tas pats „Doing bussiness“ vertina, kad Lietuva teužima 71 vietą pagal tai, kaip Lietuvos įmones slegia mokesčiai (turima galvoje ir jų dydis, ir sumokėjimo paprastumas bei aiškumas). Lietuvoje nėra verslui tinkama ir viešojo administravimo sistema. Pagal prieš kelis metus Pasaulio banko darytą verslininkų iš Centrinės ir Rytų Europos apklausą, visos tirtos kontroliuojančios institucijos (mokesčių, higienos, priešgaisrinė, darbo) Lietuvos įmonėse lankosi dvigubai dažniau nei bet kurios kitos šalies įmonėse ir vieno apsilankymo metu praleidžia įmonėje dvigubai daugiau laiko.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Jei Lietuvoje verslas ir toliau susidurs su dabartiniais mokesčių sunkumais, biurokratinėmis kliūtimis ir apribojimais efektyviai panaudoti darbą, šios problemos taps konkurencingumo kilpa Lietuvai: verslininkai vengs čia plėtoti savo verslą, o darbuotojai liks darbštūs, bet mažai sukuriantys ir mažai uždirbantys.

Darbas žmogų puošia

Nemanau, kad teisus buvo Engelsas, sakydamas, kad darbas padarė beždžionę žmogumi. Greičiau atvirkščiai – žmogus suteikė darbui kūrybinę prasmę. Tačiau bet kokiu atveju užbaigti norėčiau tuo, nuo ko galbūt vertėjo pradėti: norint kad žmogus daug uždirbtų, jis turi mylėti ir gerbti savo ir kitų darbą, sąžiningai ir kūrybingai savo darbus atlikti. Ilsėtis irgi ne yda, tačiau turime aiškiai suprasti, kad darbas, jo pasirinkimas ir intensyvumas – tai pirmiausiai paties žmogaus pasirinkimas. Tam, kad pasirinkęs sąžiningą darbą žmogus gautų ir atitinkamą atlygį, valstybės politika ne mažiau nei vartotojai ar darbdaviai turi skatinti dirbantį, kuriantį žmogų, ir neužkrauti jo ta našta, kuri galiausiai atbaidytų nuo darbo ir vestų į socialinės paramos gavėjų gretas.

REKLAMA

Ir galiausiai, ką daryti, kad Lietuvoje žmonės daugiau uždirbtų:

1)    sudaryti kuo mažiau kliūčių, kuo geresnes sąlygas verslui (mažesni mokesčiai, mažesnis reguliavimas, mažesnė biurokratijos našta);

2)    kuo mažiau kištis į darbuotojo ir darbdavio tarpusavio santykius (mažesnis darbo laiko ir kitoks darbo santykių reguliavimas);

3)    darbo kultūros puoselėjimas valstybiniu ir privačiu lygiu bei darbo ir verslo pajamų kaip pagarbos nusipelnančio pajamų šaltinio išaukštinimas bei nedarymas taip, kad dirbantieji būtų verčiami apmokėti sąskaitas tų, kurie dirbti gali, bet nenori (taiklesnė ir efektyvesnė socialinė politika).

Remigijus Šimašius, LLRI prezidentas

Šis komentaras - bendro Lietuvos laisvosios rinkos instituto ir naujienų agentūros ELTA socialinio-pilietinio projekto „Seimo rinkimai 2008: Ką turėtų padaryti naujoji valdžia“ dalis. Komentarą remia K. Adenauerio fondas.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų