Ar preliminariniai rinkimai, būdingi JAV politinei sistemai, galėtų būtų taikomi Prancūzijoje? Idėja apie tai, jog didžioji dalis balsuotojų turi nuspręsti, kokie asmenys turėtų tapti konkrečiais didžiųjų partijų kandidatais būsimuose prezidento rinkimuose, gimė JAV. Tad prancūzai ilgą laiką tai laikė išimtinu JAV politinės sistemos bruožu. Bet galbūt preliminarinių rinkimų sistema jau galėtų būti perimta ir europiečių?
Dar visai neseniai Prancūzijoje vargu ar kas būtų rimtai svarstęs apie tokią galimybę – juk šis rinkimų principas atrodė esąs toks svetimas Prancūzijos politinei kultūrai. Prezidentinių kandidatūrų atsirinkimas čia visada buvo suvokiamas kaip vien politinių partijų vidaus reikalas. Pirmasis pasiūlymas partijos viduje vykusį prezidentinių kandidatų rinkimą paversti viešu reikalu buvo išsakytas dar devintajame dešimtmetyje. Tokią mintį prancūzams tuomet pasiūlė dešiniųjų pažiūrų politikas Charles Pasqua. Visgi pasiūlymas tuomet nesulaukė pritarimo.
Gana netikėta, bet tokią politinę praktiką Prancūzijoje pirmieji pamėgino pritaikyti dažniausiai antiamerikietiškų pažiūrų kairieji. Visų pirma, tokiu būdu 1995 metais buvo išrinktas kairiųjų kandidatas Lionelis Jospinas, vėliau 2006 metais – Sègoléne Royal. Bet Prancūzijoje kol kas niekas neprilygo Socialistų partijos visai neseniai rengtiems išankstiniams rinkimams.
Pasirėmę Italijos kairiųjų partijų patirtimi, socialistai nusprendė, jog kandidatas, partijai atstovausiantis 2012 metų Prancūzijos prezidento rikimuose, bus išrinktas išplėstinių preliminarinių rinkimų keliu. Taigi prezidentinį kandidatą šiuo atveju galėjo rinkti ne vien visi registruoti šios partijos nariai, bet ir visi kiti šalies piliečiai, kurie sutiko raštiškai patvirtinti išpažįstantys kairuoliškas vertybes bei panoro paaukoti Socialistų partijai vieną eurą.
Socialistų partija iš pradžių ketino rengti kelių lygių preliminarinius rinkimus – iš pradžių savivaldos lygmeniu, o vėliau rinkimų procedūrą pakartoti ir nacionaliniu lygmeniu. Kitaip tariant, pasielgti taip, kaip daroma JAV. Visgi įvertinę santykinį skirtumą tarp JAV ir Prancūzijos dydžio, socialistai apsisprendė, jog jiems pakaks ir nacionalinio lygmens balsavimo turo.
Tokia socialistų iniciatyva iškart susilaukė nemažai kritikos. Visų pirma, pasipiktinimai sklido iš dešiniųjų politinių jėgų stovyklos – buvo abejojama tokių preliminarinių rinkimų konstitucingumu ir legitimumu. Be to, buvo svarstoma, ar tokiuose rinkimuose naudoto rinkėjų sąrašo sudarymas nekelia teisinių pasekmių, mat tokiuose sąrašuose dažnai yra naudojami konfidencialūs duomenys apie rinkėjus. Bet kadangi šie rinkimai apėmė tik nedidelę dalį elektorato (apie 2,6 milijonus balsuotojų pirmame rinkimų rate bei beveik 3 milijonus rinkėjų lemiamame, antrajame), tad didžioji visuomenės dalis neišreiškė didesnio nepasitenkinimo dėl šio precedento. Tai savo ruožtu užtikrino, jog viešojoje erdvėje rinkimų legitimumu nebuvo suabejota.
Tiesą sakant, toks socialistų sumanymas pasiteisino. Pirmiausia dėl to, jog per televiziją transliuoti politiniai debatai tarp partijos pretendentų į šalies prezidento rinkimų kandidatą sulaukė netikėtai didelio populiarumo. Šių televizinių debatų transliacijų reitingai buvo itin aukšti, o toks žmonių susidomėjimas nustebino netgi pačius Socialistų partijos narius.
Tad panašu, kad preliminarinių rinkimų galimybė gali itin patraukti paprastus Prancūzijos piliečius. Tai būtų tiesiog dar vienas būdas išreikšti savo pilietiškumą ir aktyviau įsitraukti į viešąjį gyvenimą. Tiesą sakant, politinio ir pilietinio susvetimėjimo laikotarpiu tokia nauja galimybė tiesiogiai išreikšti savo politinę valią žmonių turėtų būti sutikta itin palankiai.
Tikėtina, kad preliminariniai rinkimai jau visai greitai galėtų tapti universaliu Prancūzijos politinės sistemos bruožu. Nors dešiniųjų partijų atstovai, o ypač pats prezidentas Nicolas Sarkozy, tokiai iniciatyvai vis dar priešinasi, bet kai kurie dešinieji politikai, pavyzdžiui, ministras pirmininkas Francois Fillonas jau prasitarė, jog preliminarinių rinkimų rengimas ateityje gali būti neišvengiamas. Jei ne 2012 metais, kuomet rinkimuose ketina dalyvauti ir preliminariniams rinkimams nepritariantis Sarkozy, tai prieš 2017 metų nacionalinius rinkimus dešinieji jau tikrai surengs viešus savo prezidentinio kandidato rinkimus.
Kita vertus, tokia rinkimų sistema kai kuriais atžvilgiais yra gana rizikinga. Pirmiausia dėl to, jog tokiu atveju yra pernelyg suasmeninamas politinis partijų veikimas. Kitaip tariant, partijos politinės pažiūros ir strateginė jų kryptis čia nublanksta prieš konkretaus kandidato asmenines savybes, į kurias paprasti rinkėjai dažniausiai ir atkreipia dėmesį.
Nereikėtų pamiršti ir to, jog arši partijos kandidatų konkurencija preliminarinių rinkimų metu gali taip pabloginti politinį klimatą pačios partijos viduje, jog nacionalinių prezidento rinkimų metu buvę tos pačios partijos kandidatai tiesiog neberemtų juos nugalėjusio savo partijos atstovo. Taip neretai atsitinka po JAV vykstančių preliminarinių rinkimų. Tad, ar aižėjanti politinė vienybė partijos viduje nėra pernelyg didelė kaina, kurią tenka sumokėti už platesnį piliečių įtraukimą į šalies politinius procesus?
Raphaëlis Hadas-Lebelis yra Paryžiaus Politikos Mokslų Instituto profesorius.
