Dvi metro stotys Londone praėjusio penktadienio vakarą buvo evakuotos, o artimiausi rajonai – aptverti policijos po pasipylusių pranešimų apie šaudynes. Žmonės skubiai išsibėgiojo, tačiau vėliau, pasirodo, jokių šaudymo patvirtinimų policininkai neaptiko. Žiniasklaida, nušvietusi įvykius Londono centre, pasirodė kaip reta vieninga: visi kaip susitarę rašė apie „paniką“, apėmusią praeivius. Būtent žodžiu „panika“ žurnalistai apibūdino metro keleivių, palikusius stotį po pranešimų apie šaudynes ir pirkėjų, užsibarikadavusių parduotuvėse, veiksmus.
Problema yra ta, kad žodis „panika“ nusako ne tik situaciją, kurioje žmonės, atsidūrę baimę keliančioje situacijoje, bando pabėgti nuo pavojų, tačiau ir suteikia tam tikrą jų veiksmų įvertinimą.
Juk, kuomet mes kalbame apie „paniką“, mes turime omenyje neracionalius, pernelyg aktyvius, o gal net ir egoistinius veiksmus. Keleiviai, sprukę iš „Oxford Circus“ metro stoties, iš tiesų faktiškai bėgo vieni per kitus. Keli žmonės patyrė traumas, devynis iš jų teko guldyti į ligonines – nors, kaip mes dabar jau žinome, jokio teroro išpuolio ar tokio išpuolio pavojaus ir nebuvo.
Tačiau tokiu atveju reiktų įsivaizduoti save „Oxford Circus“ tuo momentu, kai žmonės aplink pradeda šaukti ir bėgti. Jūs išgirstate pavienius žodžius: „šūviai“, „bomba“, „teroro aktas“.
Kaip jūs elgtumėtės?
Iš tiesų tai jūs turite kelis variantus: pirmasis – vertinti įvykius skeptiškai, likti vietoje ir pabandyti įvertinti situaciją. Antrasis variantas – elgtis taip pat, kaip ir likusieji – tai yra bėgti nuo numanomo pavojaus.
Skirtingose situacijose abu variantai gali būti tiek teisingi, tiek ir neteisingi. Tačiau įvertinus potencialią šių veiksmų žalą, suprasite, kad skirtumas gali būti milžiniškas.
Jeigu jūs nuspręsite bėgti ir suklysite – kaip padarė „Oxford Circus“ susirinkę žmonės – jūs galite vėliau jaustis kvailai, tačiau bent jau tikrai liksite gyvi.
Tačiau, jeigu liksite vietoje, o situacija pablogėtų, tai rizika būti sužeistam ar užmuštam ženkliai išauga.
Anot mokslininkų pateikiamų duomenų, daugelis išpuolių metų žūva dėl to, kad neskyrė pakankamai dėmesio pranešimams apie pavojų ir nepaliko pavojingos teritorijos laiku. BBC ištyrė duomenis apie gaisrus, kuriuose žuvo dešimtys žmonių, ir daugelis jų neišsigelbėjo būtent todėl, kad neįvertino pavojaus arba bandė išsinešti su savimi kažkokius daiktus.
Net ir tuomet, kai žmonės priima sprendimą bėgti, jie nesivadovauja kitų žmonių pavyzdžiu automatiškai, nesusimąstant.
Paaiškėjo, kad kuomet žmonės priima sprendimą, jie, dažniausiai, iš pradžių klausia savęs, kuo jie dabar turėtų remtis. Jie užsiduoda sau klausimą, kas gali turėti tą informaciją, kuri jiems reikalinga priimti sprendimą.
Tuomet jie mąsto, kokia informacija gali pasitikėti, kokie duomenys atrodo labiausiai tikėtini.
Įvertinus tai, kad nerimas dėl teroro išpuolių dabar gana išplitęs, informacija apie tai, kad kažkas vyksta – ypač, jeigu kalbama apie metro – keleiviams atrodo gana tikėtina.
Būtent todėl policija ir rekomenduoja bėgti ir slėptis jeigu iškyla teroro išpuolio grėsmė. Taip pat būtina pranešti apie pavojų pagalbos tarnyboms.
Policija ir pati iš pradžių reagavo į įvykį taip, lyg teroro išpuolis yra realus, nors jau po pusantros valandos didžiulė reagavimo į situaciją operacija buvo baigta.
Kodėl gi mes tuomet žmonių reakciją vadiname „panika“?
Atsakymas akivaizdus – todėl, kad mes pabrėžiame emocinį, nekontroliuojamą kai kurių žmonių elgesį.
Tačiau pavojus slypi tame, kad vienas ar du incidentai – kuomet kažkas rėkia ir trypia kitą žmogų – gali paveikti tai, kaip bus vertinami visos minios veiksmai. Išimtys pernelyg lengvai priimamos kaip taisyklė. BBC ištyrė žmonių elgesį Londone 2005-ųjų liepos 7 dieną ir kitų ekstremalių situacijų metu, ir nustatė, kad žodis „panika“ buvo naudojamas, nepaisant to, kad daugelio žmonių veiksmai visiškai neatitinka šio apibūdinimo.
Vaizdo įrašai iš „Oxford Circus“ „juodąjį penktadienį“ liudija tai, kad žmonės stengėsi greitai pabėgti, tuo pat metu jie atrodė aiškiai išgąsdinti.
Tačiau jų elgesys iš esmės atitiko situaciją. Tokį patį elgesį galima įžvelgti ir kitų įvykių metu ir atliekant eksperimentus.
Vieno iš eksperimentų, atliktų virtualioje erdvėje modeliuojant gaisro metro stotyje atvejį, paaiškėjo, kad kuomet žmonės pasižymi sąmoningumu ir atsakomybe už kitus, jie yra labiau linkę padėti sužeistiesiems ir tiems, kuriems reikia pagalbos. Tą patį galima buvo pastebėti ir „Oxford Circus“ atvejo metu.
Tokių žmonių aplinkoje ir likusieji yra mažiau linkę stumdytis siaurose vietose – pavyzdžiui, eilėje prie elevatoriaus, – ir, dažniausiai, tokiu atveju žmonės pavojingą vietą palieka ganėtinai greitai.
Tai grupių psichologija, kuri verčia žmones mobilesniais ir veikiančiais efektyviau ekstremalių situacijų metu.
Realus tokių žodžių, kaip „panika“ ar „grūstis“ vartojimo pavojus ir tokių žmonių „demonizavimas“ primetant jiems iracionalių etiketes, yra tas, kad valdžia gelbėjimo tarnybos ignoruos pačius svarbiausius resursus, kuriuos mes turime.
Dažniausiai tokios situacijoms būdinga yra tai, kad pirmieji atsakomąsias priemones panaudoja ne gelbėjimo tarnybos, o kažkas iš tų žmonių, kurie atsidūrė bėdoje.
