REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Šis straipsnis – tai įžanga į publikacijų ciklą apie propagandą. Įvade stengiamasi apžvelgti keletą bendrų manipuliavimo visuomenės nuomone savybių, o kituose straipsniuose bus pasakojama apie konkrečius didžiųjų valstybių vykdytos/vykdomos propagandos pavyzdžius.

REKLAMA
REKLAMA

Daugiausia dėmesio bus skiriama Rusijai ir JAV, kurios ryškiausiai veikia tarptautinę situaciją. Taip pat nepamiršime ir Lietuvos, lyginsime „senuosius” ir „naujuosius” manipuliacijos metodus, aptarsime tarptautiniu mastu dirbančių viešųjų ryšių agentūrų veiklą, galinčią pakeisti (ir pakeitusią) pasaulio požiūrį į vykstančius įvykius ar net juos nulėmusią.

REKLAMA

***

„Propaganda demokratijoje yra tai, kas totalitarizme yra prievarta. JAV ir kitur ši technika išvystyta iki aukštojo meno  lygmens, daug aukštesnio, nei svajojo Orwellas“, – taip propagandą yra apibūdinęs vienas įtakingiausių šio amžiaus intelektualų Noamas Chomsky. O štai kaip savo knygoje „Mano kova“ („Mein Kampf“ ) rašė Adolfas Hitleris, iš patirties įvertindamas jos reikšmę: „Stebėdamas politinių įvykių eigą aš visuomet likdavau priblokštas aktyvaus vaidmens, kurį juose atliko propaganda.“ Nors troškimas valdyti visuomenę tikrai nėra naujas reiškinys, sugalvota daug naujų būdų, kaip to pasiekti: fizine jėga (prievarta) ar institucijomis (įstatymais) paremtą valdžią papildė kur kas rafinuotesni manipuliavimo būdai, kurie valdo žmones, jiems to net nesuvokiant.

REKLAMA
REKLAMA

Propaganda tuo efektyvesnė, kuo ji gali pasiekti daugiau žmonių. Tam tradiciškai pasitarnauja ne tik žiniasklaida, bet ir švietimo sistema, įvairios organizacijos, menas (pavyzdžiui, Stalinas ypač vertino kiną). Taip pat jos rezultatai priklauso nuo to, ar žmonės numano, kad jais bandoma manipuliuoti, ar ne. Pasak N. Chomsky‘o, totalitarinėse visuomenėse kur kas paprasčiau, nes per daug nesistengiama valdyti mąstymo – valstybė pasikliauja savo turima jėga. Galvoti iš esmės galima ką nori, tik svarbu niekam to neskelbti ir nesielgti netinkamai. Ne totalitarinėse valstybėse veikiama subtiliau ir manipuliavimo tikslas keliamas kur kas ambicingesnis – norima nejučia paveikti žmonių požiūrį bei sprendimus ir, negana to, priversti manyti, kad prie to jie priėjo savarankiškai.



Propagandos kilmė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Tarptautinių žodžių žodynas žodį „propaganda“ kildina iš lotyniško žodžio propago, reiškiančio „platinu“, „skleidžiu“, ir aiškina jį kaip įvairių „teorijų, idėjų skleidimą, siekiant jomis ugdyti, veikti žmonių pažiūras, nuotaikas, skatinti tam tikrus veiksmus“. Šis terminas pradėtas vartoti Katalikų bažnyčios ir buvo susietas su misionierių veikla bei krikščionybės sklaida. Pradžioje jis neturėjo tokio neigiamo prasmės atspalvio, kokį įgijo Pirmojo pasaulinio karo metais, kai neobjektyvi arba melaginga informacija buvo valstybių įrankis priešui apjuodinti ir demoralizuoti, manipuliuoti visuomenėmis, reabilituoti savo nusikalstamus veiksmus tarptautiniame kontekste ir t. t.



Propagandos rūšys

REKLAMA

Esama trijų „spalvų“ propagandos. Tai priklauso nuo teikiamos informacijos ir jos šaltinio. Jei jis žinomas, o informacija teisinga, tai – baltoji propaganda, jei nežinomas, o informacija neobjektyvi – pilkoji, jei nurodomas netikras skleidėjas, o žinios laužtos iš piršto, vadinasi, susidurta su juodąja propaganda.

Baltoji propaganda dažniausiai turi pozityvių tikslų ir yra skirta tam tikrai viešajai nuomonei formuoti. Geriausias pavyzdys – socialinė reklama, kuri būna nukreipta visuomenės problemoms spręsti. Šiai rūšiai taip pat priklauso komercinės reklamos, verbavimas į įvairias organizacijas, kariuomenę ir pan. Pilkoji propaganda yra viduryje. Vienas iš svarbių jos bruožų – neobjektyvi duomenų atranka, tam tikrų faktų nuslėpimas. Skaitytojui ar žiūrovui pateikiama nemelaginga informacija, tačiau tikrovės vaizdas vis tiek bus iškraipytas. Juodosios propagandos metodais dažnai pasinaudojama, kai norima kompromituoti konkurentus (pavyzdžiui, šiems priskiriant kenkiančius pasisakymus, prisipažinimus ir kt.) arba siekiama efektyviau kuo nors įtikinti visuomenę, nurodant – kad ir tariamą – autoritetingą žodžių autorių. Ši propaganda yra neetiška ir dažnai neįstatymiška.



Žaidimas žodžiais ir prasmėmis


„Tarptautinėje propagandos enciklopedijoje” (1998) minima keletas propagandos sklaidos metodų, vienas iš jų – „didelio melo technika”. Taip vadinamas procesas, per kurį net absurdiškas melas gali būti pateikiamas kaip argumentuota tiesa. Jo esmė – sukurti sistemą, kurioje neliktų „palaidų galų“ ir daugybė melagingų teiginių grįstų vienas kitą, taip visuomenės mąstyme įtvirtindami pagrindinę propagandinę mintį. Puikus pavyzdys galėtų būti sėkmingai vykdyta nacių propaganda, įtikinusi didžiumą vokiečių, kad jie yra išrinktoji tauta ir kad dėl daugumos jų problemų kalti žydai. Pasak nacistinės Vokietijos propagandos ministro Josepho Goebbelso, norint abejotinas idėjas įkalti į galvą, tereikia nuolat įvairiais kanalais jas kartoti (filmuose, plakatuose, viešose kalbose, mokyklose ir t. t.) tol, kol visuomenė jas pradės priimti nebegalvodama.

REKLAMA

Kitas efektyvus, tačiau ne toks grandiozinis metodas – „etikečių“ klijavimas. Šiuo atveju „etiketės“ – įvairūs psichologinį krūvį turintys žodžiai: „auka”, „kontroversiškai vertinamas”, „šaltakraujiškas”, „sėkmingas verslininkas” ir pan. Toks mažmožis gali pakeisti visą skelbiamo įvykio suvokimą. Ta pati situacija, nusakoma skirtingais žodžiais, pasikeičia, pavyzdžiui: „Kontroversiškai vertinamas užsienio verslininkas ketina perimti įmonės valdymą“ ir „Sėkmės lydimas užsienio verslininkas ketina perimti įmonės valdymą“. Jaučiate skirtumą? Šio metodo tikslas – minimaliomis priemonėmis pakreipti žinią reikiama linkme. Dar vienas pavyzdys: kada labiau pasitikėtumėte informacija – ar kai ją perduotų „viešųjų ryšių specialistas“, ar kai tai darytų „propagandininkas“?

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Kita technika – manipuliavimas abstrakčiomis sąvokomis. Tai gali būti „laisvė“, „demokratija“, „teisingumas“, „garbė“ ir kt. Vartodamas tokius žodžius politikas turi daugiau šansų sulaukti publikos palaikymo, nes kiekvienas savo galvoje turime tam tikrą subjektyvų ir dažnai idealizuotą šių sąvokų sampratą, tad jas girdėdami iš kalbėtojo lūpų iškart galvojame, kad jis atstovauja mūsų pozicijai.

Manipuliuoti žmonėmis lengviau, kai jie jaučiasi nesaugiai ir valstybės valdžia tampa jų gerovės garantu, prisiimdama gelbėtojos, gynėjos amplua: tam tereikia visuomenę pastatyti vienoje barikadų pusėje, o priešą – kitoje. Tada piliečiai lengviau susitaiko, kad valdžia peržengia savo įgaliojimų ribas, kad tenka paaukoti dalį savo laisvių ar kad paminamos pamatinės civilizacijos vertybės (pavyzdys – JAV priimtas „Patrioto aktas“). Principas paprastas: rasti kuo grėsmingesnį priešą (arba bent jau sukurti tokį jo įvaizdį), ir valdžios savivalei bus atrištos rankos. Pasaulyje gausu tokių pavyzdžių ir pavyzdėlių: JAV ir „blogio ašies“ šalys, Rusija ir kapitalistinis pasaulis, musulmoniškos šalys ir Izraelis... Šį sąrašą galima tęsti dar ilgai. Kai šalies visuomenės akys nukreiptos į priešą, dėmesys atitraukiamas nuo vidaus problemų. Metodas naudingas, kai norima išvengti pilietinio nepasitenkinimo ir neramumų ar tiesiog sutelkti visuomenę bendriems tikslams.

REKLAMA

Viena iš ypatybių, padedanti atskirti šią techniką, yra ryškus „mes“ ir „jie“ atskyrimas. Buvęs JAV prezidentas George‘as W. Bushas per vieną savo kalbą net yra pompastiškai pasakęs: „Arba jūs su mumis, arba su teroristais.“ Tai automatiškai žmones stipriai veikia, nors beveik niekas į tai nekreipia dėmesio. Savaime suprantama, tokiais atvejais apie „mus“ atrenkama ir pateikiama dažniausiai tik gera arba bent neutrali informacija, o apie „juos“ eskaluojama neigiama. Pavyzdžiui, viena pusė gali skelbti apie kitos nežmonišką elgesį su belaisviais ar kaliniais ir nutylėti, kad šitaip elgiasi ir pati. Be to, galima pastebėti „mūsų“ ar „jų“ pusės suvienodinimą, atmetant galimybę, kad jose kažkas gali galvoti kitaip. Pavyzdžiui, daug valdžios vyrų ir moterų kalbėdami visuomenei sako „mūsų tikslas“, „mes taip nusprendėme“, o ne „aš manau, kad reikia elgtis taip“, „Seimo narių nuomone, reikėtų daryti taip...“ ir t. t.

REKLAMA

Abstraktumas, absoliutinimas, individo įtikinimas „mūsų”, vadinasi, ir jo tikslu, savavalis įtraukimas į tariamą vienalytę visuomenę tarsi užkerta kelią rinktis kokį nors kitą variantą, nes tai – „mūsų“ tikslas ir „mes“ negalime eiti prieš „savo“ (nežinia kieno nurodytą) veikimo planą.

Kad visuomenė supranta propagandos veiksmingumą, rodo tai, kad ją analizuoja intelektualai, apie ją diskutuojama universitetuose ir aukštosiose mokyklose, rašomos studijos, kuriami antipropagandiniai tinklalapiai ir kt. Iš pastarųjų galima paminėti Wiki principu kuriamus (kuria ir koreguoja kas tik nori ir sugeba) www.sourcewatch.org ar www.crisispapers.com (įvairaus plauko intelektualų esė). Taip pat sukurta ne viena valstybinę propagandą analizuojanti nevyriausybinė organizacija. Viena garsiausių agentūrų – 1937 metais įkurtas Propagandos analizės institutas (The Institute forPropaganda Analysis), kurio pagrindinis tikslas buvo išmokyti JAV visuomenę atpažinti propagandą ir jai nepasiduoti.



Ir pabaigai...

N. Chomsky daugiau nei prieš dvidešimt metų padarė ir dabar aktualią įžvalgą: „Viena iš sąlygų, kad propaganda geriau veikia išsilavinusiuosius nei neragavusius mokslo, yra ta, kad išsilavinusieji daugiau skaito, taigi gauna daugiau propagandos. Kita sąlyga yra ta, kad jie dirba vadybos, žiniasklaidos bei akademinėje srityse ir tam tikru mastu darbuojasi kaip propagandinės sistemos agentai – jie tiki tuo, kuo sistema tikisi juos tikint.“



Vaiva Sapetkaitė

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų