Ant stalo priešais Aslaną guli krūvos popierinių kavos puodelių ir skardinių su arabiškomis etiketėmis.
Vienu mostu 43 metų vyras prikabina ant diržo nešiojamą Makarovo pistoletą ir parodo sužeistą ranką. Visa tai jam primena jo pirmąjį karą su rusais Čečėnijos kalnuose, kai jam buvo vos 23-eji.
„Iš pradžių dirbau Ukrainos specialiųjų pajėgų instruktoriumi, o paskui prisijungiau prie Šeiko Mansuro bataliono – čečėnų kovotojų būrio, kurį 2014 m. įkūrė Muslimas Čeberlojevskis. Bataliono daugumą sudaro Čečėnijos karų už nepriklausomybę nuo Rusijos veteranai“, – nepriklausomam Rusijos tinklalapiui „The Moscow Times“ teigia Aslanas.
Šiuo metu vyras yra vienas iš šio bataliono vadų ir vėl kovoja prieš Rusiją.
Žiaurios karo sąlygos
Kitame kambaryje jo bendražygi Validas atsisukęs į Meką pradeda popietinę maldą priešais sulankstomą veidrodį.
Lauke, sugriautose Časiv Jaro gatvėse, ukrainiečių kareiviai tylėdami remiasi į senus T-90 tankus, o jų veide slypi nuovargio šešėlis. Tolumoje dunda abiejų pusių artilerija, o danguje paukščiai sklaidosi ir ieško sau vietos.
Gruodžio pabaigoje Ukrainos sausumos pajėgų vadas, generolas pulkininkas Oleksandras Syrskis pranešė, kad visame rytiniame fronte vyksta intensyvūs mūšiai, o Ukrainos kariuomenė sunkiai atlaiko vieną po kito rusų puolimo bangas.
Maždaug už 10 km į šiaurė už Časiv Jaro, po kelis mėnesius trukusių kovų ir dešimčių tūkstančių gyvybių kainą, Rusijos pajėgom pavyko pralaužti pozicijas Avdijivkos apylinkėse ir pradėti miesto apsuptį.
Aslanas stengiasi išlikti ramus – jis yra matęs ir blogesnių dalykų. Per Antrąjį Čečėnijos karą jis buvo snaiperis, todėl žino, koks yra pralaimėjimo skonis. Nors jis pripažįsta, kad padėtis išlieka labai sudėtinga, bet jis netiki Ukrainos kariuomenės žlugimu.
Pergalės siekis
„Aš meldžiuosi už pergalę. O kai išlaisvinsime Ukrainą, eisime išvaduoti ir Ičkerijos. Atvykau čia atkeršyti savo senam priešui“, – sako jis piktdžiugišku žvilgsniu.
Čečėnijos Ičkerijos Respublika yra ne pripažinta valstybė, de facto egzistavusi 1991–2000 m. Kelerius metus praleidęs Kremliui lojalaus Čečėnijos vadovo Ramzano Kadyrovo kalėjimuose, Aslanas ištremtas į Norvegiją 2022 m., vasarą atvyko į Ukrainą kovoti su įsiveržusiomis Rusijos pajėgomis.
Aslano slėptuvėje netoli Časiv Jaro matyti ištiestas kilimėlis Mekos link, kuris apsuptas karinės įrangos. Ant sienos kabo Ukrainos vėliava ir automatai.
„Ukrainos kariuomenės padėtis sudėtinga. Bet, tiesą sakant, labai bloga ir Rusijos pusėje“, – pripažįsta kariškis.
Validas, Aslano draugas, atrodo kiek kitaip – ilgi juodi plaukai ir išpuoselėta barzda. Nepaisant to, jis sutinka su draugo pastabomis.
„Padėtis daug geresnė nei tada, kai kovojome su rusais Čečėnijoje. Jie naudoja lygiai tokius pačius metodus ir strategijas, skirtumas tik tas, kad šiandien Ukrainoje esame geriau apmokyti ir organizuoti. Tačiau svarbiausia, kad kol kas mus vis dar remia Vakarai“, – teigia Validas.
Senos Rusijos taktikos
Nors abiejų kariuomenių būklė sunki, Aslanas tvirtina, kad Rusijos pajėgos vis dar turi pranašumą.
Jo teigimu, dar svarbiau, kad Rusijos kariuomenė, turinti daugiau žmonių, ir toliau siųstų savo karius kaip patrankų mėsą.
„Taip buvo Stalino laikais. Jie naudoja tą pačią techniką Bachmute. Rusų kareiviai siunčiami į tokią poziciją, iš kurios negalėtų pasitraukti, o kai jie vis dėlto pasitraukia, juos nušauna jų viršininkai, – teigia vyras. – Jie metasi į mūsų pozicijas kaip mėsa, o mes neturime pakankamai šaudmenų, sviedinių ar žmonių, kad juos sustabdytume, todėl esame priversti pamažu atsitraukti. Tai vienintelė strategija, kurią jie rado, kaip nukąsti mūsų pozicijas, bet ji veikia“.
Paramos trūkumas
Tačiau nei Validas, nei Aslanas neatrodo pralaimėję. Jų bataliono kariai, laikomi vienu geriausių Ukrainos kariuomenės dalinių, paprastai siunčiami į pačias pavojingiausias fronto vietas.
Per Bachmuto mūšį jie sėkmingai atlaikė puolimą prie Ivaniškės kelio – vieną iš miesto aprūpinimo kelių, kuris kadaise buvo svarbiausias Rusijos kariuomenės prioritetas.
Todėl Aslanas ir Validas nesiskundžia savo padėtimi. Jie dėkoja už bet kokią išorinę paramą, ypač iš čečėnų diasporos, kurios leidžia jiems įsigyti reikiamą įrangą.
„Man daug labiau rūpi bendra Ukrainos kariuomenės būklė. Jiems trūksta šovinių, sviedinių, artilerijos, priešlėktuvinės gynybos sistemų ir įvairiausios įrangos. Ukraina traukiasi, nes jai trūksta amunicijos“, – teigia Aslanas.
Karys piktinasi Europos ir JAV nenoru atliepti Kyjivo pagalbos šauksmą, jis teigia, kad turtingos ir galingos šalys neatsiuntė Ukrainai net 10 proc. to, ko jai reikia kovai. Ukraina neturi tiek, kad galėtų palaužti Rusijos gynybą.
Kariuomenę išlaiko ryžtas
Jis pripažįsta, kad Ukrainos kariuomenė šiandien laikosi dėl savo ryžto ir drąsos. Aslano teigimu, jei šis karas yra už Ukrainos ir Ičkerijos išlaisvinimą, tai taip pat yra kova už Europą ir jos vertybes.
Abu vyrai tvirtina, kad Ukraina, nepaisant kai kurių atsitraukimų, yra pajėgi išlaikyti savo pozicijas. Kita vertus, nesulaukusi didesnės paramos, ji negali pradėti puolimų teritorijų išlaisvinimui.
„Rusija yra prie Europos durų ir ji nedvejodama puola. Neperdedu sakydamas, kad šiandien Europos ateitis sprendžiasi Ukrainoje. Kartoju, jei Ukraina pralaimės, į Europą ateis karas“, – sako Aslanas.
„Nors nuo karo pradžios patyrėme daug nuostolių, puikiai įvykdėme visas savo misijas“, – kalba Aslanas.
„Manau, sėkmė slypi mūsų tvirtame kariniame išsilavinime. Daugelis iš mūsų anksčiau yra kovoję su Rusijos pajėgomis Čečėnijoje. Juos pažįstami, nenuvertiname, bet ir nepervertiname“, – prideda Validas.
Be to, daugelis šio bataliono kovotojų, suskirstytų į taktines grupes, pažinojo vieni kitus dar prieš karą, yra gerai apmokyti ir aprūpinti, todėl gali sklandžiai ir ryžtingai veikti kartu.
