dabar IT ir DI yra ant tiek pažengę, kad "biurokratai" nereikalingi. Mes galime paminėtų sistemų pagalba kelti klausimus, kurti "įstatymus" ir už juos balsuoti "valstybiniu mastu".

Ką daro "biurokratai" apart vogimo, nuleistų "dokumentų" iš "BRIUSELIO" patvirtinimo per 7 sekundes, važinėjimo už mūsų pinigus į GAY klubus ir vaikų tvirkinimus (BARTOŠEVIČIUS tvirkino vaikus būdamas "SEIMO nariu), ir t. t.?

Ar ilgai dar taip kvailai elgsimės?
`

Panašu, kad jei ateis diena X, manes sušaudyti atvyks dvi brigados: vienoje bus vatnikai, o kitoje - kovotojai su vatnikais (vieniems nepatiks mano požiūris į Putiną, o kitiems - į Idzelį). O paskui jos sušaudys viena kitą…

Sąžinė – ne šio pasaulio dimensija?
„Etika ir moralė – ne šio pasaulio dimensijos“, – 2013 metais ištarė tuometinis Lietuvos banko vadovas Vitas Vasiliauskas.
Žodžiai, ištarti rimtu veidu. Be ironijos. Tarsi tai būtų savaime suprantama.
Tarsi žmogui, dirbančiam su finansais, moralė būtų tik papildomas svoris, trukdantis veikti „efektyviai“.
Ir aš vis pagalvoju – gal jis teisus?
Gal iš tiesų sąžinė nėra šio pasaulio dimensija?..
Pradžioje sąžinė duota visiems.
Mes ją jaučiame kaip vidinį balsą, kaip šviesą.
Bet laikui bėgant poreikiai auga.
Ir prasideda derybos su pačiu savimi.
Sąžinė sako:
– Taip negalima.
O mes įkalbinėjam ją:
– Bet man reikia. Tik šį kartą…
Ilgainiui išmokstame ją užčiaupti.
Ir taip gera, kai gali sau leisti viską.
Sąžinė dar kartais pasimuisto sielos kamputyje.
Bet tik trumpam.
Mes ją vėl nutildome.
Vėl. Ir vėl.
Kol vieną dieną –
ji nustoja kalbėti.
Ir tada lieka tik godulys.
Turtams. Įtakai. Valdžiai.
O pasaulyje, kur sąžinė nutildyta,
valdžia tampa be atsakomybės.
O žmonės – be ramybės.
Gal todėl kai kas ir nori,
kad sąžinė būtų ne šio pasaulio dimensija.