Kunigas A. Toliatas primena, kad šiais metais Adventas prasidės gruodžio 3-ią dieną, o pasninkas – pirmąjį advento penktadienį – gruodžio 8 dieną.
Adventas – sielai ypatingas laikotarpis
Kunigo Algirdo Toliato teigimu, Adventas yra pasiruošimo Kristaus gimimui šventė. Kristaus gimimas krikščioniškame pasaulyje simbolizuoja tai, kad Dievas pamilo pasaulį – tapo mums labai artimas ir per Jėzų Kristų prabilo žmonių kalba.
A. Toliatas teigia, kad susitikimas su Kristumi prasideda noru žengti pirmąjį žingsnį, o Adventas simbolizuoja šios kelionės pradžią.
„Yra skirtingi kelionių būdai: vieni keliauja vandeniu, kiti lipa į kalnus ar skrenda ore. Nemažiau svarbi kelionė – tikėjimas. Yra labai gražus posakis: „Patikėjau, nes pamačiau stebuklą“. Visgi dažniausiai turėtumėme eiti kitu keliu: „Pamačiau, nes patikėjau.“
Panašiai kaip kuriant šeimą. Niekada nežinai, ko gali tikėtis ir kaip toji meilės istorija baigsis. Gyvenime būna visaip: iš pradžių manai, kad tavo žmogus yra išrinktasis, o bėgant metams supranti, kad tai netiesa. Tad nežengus pirmojo žingsnio, niekada nesužinosi ar eini teisingu keliu“, – teigia kunigas.
Taip pat kunigas pasakoja, kad advento litruginė spalva yra violetinė – ji simbolizuoja laukimo metą. Tad Adventas ir yra laukimo bei patirčių atnaujinimo laikas.
A. Toliatas sako, kad kiekvienais metais pasikartojantis Adventas ar Kalėdų šventė gali atrodyti bereikšmiai, tačiau tai yra nuolatinis atsinaujinimas ir savo gyvenimo pamatymas kitomis akimis.
„Jeigu nelaukiame ar neįsiklausome, mūsų patirčių šiluma išblėsta, atšąla ir paskęsta rutinoje. Jos turi nuolat atsinaujinti.
Pavyzdžiui, galime paimti draugystės ar šeimos patirtis. Jeigu nuolat neinvestuosime į mums svarbius santykius ir gyvenime vyraus tik buitis, tikėtina, kad po kažkiek metų širdį užklups atšalimas“, – mintimis dalijasi kunigas.
Tikėti svarbu ir širdimi
Kunigas sako – svarbu savo mintis išjausti širdimi. Algrido Toliato teigimu, žmonės gali būti pakrikštyti, vaikščioti į bažnyčią, laikyti save gerais krikščioniais, bet negyventi Kristumi – tada tarp proto ir širdies atsiranda atstumas.
„Pats ilgiausias kelias pasaulyje – nuo galvos iki širdies. Net jeigu yra žmonių, kurie atėję sako, kad protu išmoko maldas, skaito šventą raštą – tai gali būti ne taip svarbu, nes tokiu būdu jie visos tikėjimo dvasios neišgyvena širdimi. O tokiu atveju tikinčiojo gyvenimas nesikeičia ir neverčia dvasiškai tobulėti.
Tad kai pradedam elgtis taip kaip elgiasi Jėzus Kristus – galime save vadinti tikrais krikščioniais. O advento metu kiekvienas krikščionis savęs gali paklausti, kurioje vietoje jo gyvenime yra Kristus.
Jei tikėjimą žmogus prisimena tik per šventes bei kai jam patogu, tai yra paviršinis tikėjimas, kuris žmogui nesuteiks ilgalaikės dvasinės stiprybės“, – teigia kunigas.
Adventas – pasiruošimas naujųjų metų ciklui
Kunigas atskleidžia, kad Adventas yra dvasinis pasiruošimas šventiniam laikotarpiui, todėl, visų pirma, reikėtų sužadinti savyje alkį bei paklausti, kokia yra gyvenimo prasmė.
„Dažnai žmonės tokį klausimą iškelia, kai patenka į tam tikrą gyvenimo kryžkelę: praranda artimą žmogų, suserga liga. Bet ar tikrai reikia patirti negandas, kad galėtumėme sau užduoti patį svarbiausią klausimą?
Pavyzdžiui, galime su šviesiomis mintimis savęs paklausti: „Jeigu man būtų likę gyventi vieneri metai, ką aš norėčiau nuveikti? Kokį draugą norėčiau aplankyti ir ką jam pasakyčiau?“, – paklausia dvasininkas.
A. Toliato teigimu, Adventas mums padeda pasiruošti svarbiam įvykiui, tačiau tai neturėtų būti tikėjimo įrėminimas.
„Kristaus gimimas mūsų gyvenime gali įvykti bet kada. Adventas tiesiog pašventina visus mūsų metus. Labai svarbu, kad šiuo laikotarpiu išsakyti norai nebūtų abstraktūs. Nereikia sakyti, kad būsiu geresnis, daugiau tikėsiu – derėtų pasakyti, kaip visa tai įgyvendinsiu.
Viso to, ko negali pamatuoti, negali ir patobulinti. Tad kol nerasime rodiklių, kuriais galime pamatuoti dvasingumo kelią, jis bus labai abstraktus“, – pasakoja kunigas.
Pasninkas – dvasinio alkio pažadinimas
Algirdas Toliatas sako, kad pasninko tikslas yra sužadinti ne tik fizinį, bet ir dvasinį alkį. Visgi dvasininkas akcentuoja, kad pasninkas nėra prievolė.
„Pasninkas turėtų simbolizuoti dvasinį alkį, kuris sužadina laukimą, susidomėjimą, ilgesį. Kai pilvas yra pilnas, nes pavalgei sočių pietų, tu nieko nebenori. Tad kai gyvenime mes esame fiziškai, materialiai persisotinę, alkis mus pažadina – budresni esame tada, kai esame alkani.
Jeigu menininkas, kūrėjas yra sotus ir sako, kad gyvenime jau viską matė, pasiekė aukštumas – jo kūrybos gyslelė užgniaužiama. O kai jis yra alkanas – nori sužinoti, pamatyti ir sukurti kuo daugiau, taip išlaisvindamas savo dvasią.
Pasninkas nėra tik kalbos apie mėsos nevalgymą. Tai gali būti atsisakymas to, prie ko esi pripratęs. Pavyzdžiui, atsisakyti naršymo socialiniuose tinkluose ar pasyvaus televizoriaus žiūrėjimo – tai didesnis pasninkas nei tam tikrų maisto produktų atsisakymas.
Pasninko metu galime pabandyti sugrąžinti priklausomybių atimtą laiką ir save patobulinti dvasiškai: paskaityti knygą, daugiau laiko skirti šeimai ar maldai“, – mintimis dalijasi kunigas Algirdas Toliatas.
