Susiskaldžiusioje ES po nuosmukio atsitiesusi Rusija turi ir draugų, ir priešų. Pavyzdžiui, Graikija ir Kipras ES institucijose dažniausiai atstovauja Maskvos interesams. O Lenkija ir Lietuva nepraleidžia nė vienos progos viešai sukritikuoti savo didžiąją rytų kaimynę. Esant tokiai situacijai, galios svarstyklės krypsta, deja, ne ES, bet Rusijos pusėn.
Pasiryžę stiprinti Europą
Kodėl būdama demografiniu, kariniu ir ekonominiu požiūriu pranašesnė ES nuolaidžiauja nedemokratinei Rusijai? Kodėl ES apskritai vengia šnekėti apie savo galią? Kodėl ES užsienio politika nėra pakankamai veiksminga ginant Europos vertybes ir interesus?
Tokius klausimus kelia 2007 m. spalį įsteigtas tyrimų centras – Europos užsienio reikalų taryba (European Council on Foreign Relations). Jos steigėjais tapo 50 iškilių politikų, verslininkų ir akademikų, tarp kurių galima rasti tokias žinomas pavardes kaip buvusio Vokietijos užsienio reikalų ministro Joschkos Fischerio, buvusio Suomijos prezidento Marti Ahtisaario, Tarptautinio valiutos fondo vadovo Dominique’o Strausso-Kahno ir kitų. Naujojo tyrimų centro veiklą finansuoti ėmėsi JAV užsienio politikos kursu nusivylęs amerikiečių milijardierius George’as Sorosas.
Europos užsienio reikalų taryba (EURT) sukurta pagal Jungtinėse Valstijose jau beveik šimtmetį veikiančios įtakingos organizacijos – Užsienio reikalų tarybos modelį, bet, kaip teigiama, tiesiogiai su savo bendravarde Amerikoje nėra susijusi.
EURT pretenduoja tapti įtakingu paneuropiniu tyrimų centru. Jis turės savo atstovybes septynių ES valstybių sostinėse: Berlyne, Londone, Madride, Paryžiuje, Romoje, Sofijoje ir Varšuvoje. Svarbu pabrėžti, kad EURT planuoja užsiimti ne tik akademine, bet ir lobistine veikla – ji ne tik skelbs studijas apie ES užsienio politiką, bet ir propaguos savo idėjas Briuselio koridoriuose.
ES ir Rusija – ant galios svarstyklių
Pirmoji EURT paskelbta studija „ES ir Rusijos santykių galios auditas“ skirta analizuoti ES politikai Rusijos atžvilgiu. Studijos autoriai su nerimu pastebi, jog, ES vis stengiantis „prisijaukinti“ Rusiją per abipusę priklausomybę, Maskva daro viską, kad įtvirtintų savo dominavimą ES atžvilgiu.
Studijoje prisimenama, kad XX a. 10-ame dešimtmetyje ES bandė demokratizuoti Rusiją, tikėdamasi, kad ši perims vakarietiškas vertybes. Šiandien, Rusijai atgavus pasitikėjimą savimi, dalis ES valstybių vis dar tiki galima partneryste su Rusija ir viliasi įtraukti ją į lygiavertį bendradarbiavimą. Tačiau kita dalis ES valstybių, ypač naujosios narės, yra linkusios traktuoti Rusiją kaip grėsmę ir ragina duoti jai griežtą atkirtį.
Taigi ES politika Rusijos atžvilgiu nėra vieninga ir tai daro neigiamą įtaką ES galiai. Nors ES turi 3,5 karto daugiau gyventojų, jos karinės išlaidos didesnės 10 kartų, o ekonomika pajėgesnė net 15 kartų, Rusija sugeba primesti europiečiams savo žaidimo taisykles. Pasak studijos autorių, taip yra dėl to, kad ES neišnaudoja pagrindinio savo įtakos sverto – vienybės.
Nuo „Trojos arklių“ iki „šaltojo karo kareivių“
Studijoje pažymima, kad ES susiskaldymas yra kur kas sudėtingesnis nei pasidalijimas į „senąją“ ir „naująją“ Europą. Studijos autoriai 27 ES šalis pagal būdingą skirtingą santykį su Rusija suskirsto į penkias grupes.
Pirmajai šalių grupei – „Trojos arkliams“ – priklauso Graikija ir Kipras, kurios dažnai ES institucijose atstovauja Maskvos interesams ir yra linkusios vetuoti Rusijai nepalankius ES sprendimus. Atėnų ištikimybę Maskvai paaiškina Rusijos parama Graikijai jos ginčuose su Turkija. Be to, Graikija dalyvauja bendruose su Rusija energetiniuose projektuose (naftotiekis Burgas-Aleksandropolis ir dujotiekis „Pietinis srautas“). Kipras jaučia dėkingumą Rusijai už paramą turkiškojo Šiaurės Kipro klausimu. Kipras taip pat atlieka rusų kapitalo saugaus uosto funkciją (2006 m. Kipras užėmė pirmąją vietą pagal tiesioginių investicijų Rusijoje apimtį!).
„Strateginių partnerių“ grupei priskiriamos keturios didžiosios ES valstybės: Vokietija, Prancūzija, Italija ir Ispanija. Šios šalys nuolat palaiko glaudžius dvišalius politinius ir ekonominius ryšius su Maskva. Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas patraukė didžiąsias ES valstybes į savo pusę, rodydamas joms išskirtinę pagarbą. Įsivėlusios į „didžiųjų žaidimus“ su Rusija, tokios ES branduolio valstybės kaip Vokietija ir Prancūzija dažnai neskiria reikiamo dėmesio kai kuriems kitiems ES užsienio politikos klausimams (demokratijos padėčiai Rusijoje, rytų kaimynystei ir t. t.).
Didžiausia yra „draugiškų pragmatikų“ grupė, kuriai priklauso dešimt mažųjų ir vidutinio dydžio ES valstybių: Austrija, Belgija, Bulgarija, Suomija, Vengrija, Liuksemburgas, Malta, Slovakija, Slovėnija ir Portugalija. Šioms valstybėms nebūdingas aktyvus Rusijos interesų propagavimas, bet jos linkusios nepritarti ES veiksmams, kurie galėtų Rusiją suerzinti. „Draugiškų pragmatikų“ motyvai yra skirtingi, tačiau šias valstybes vienija tai, kad jos mielai naudojasi Rusijos rinkos teikiamomis ekonominėmis galimybėmis.
Ketvirtajai grupei – „šaltiesiems pragmatikams“ – priskiriamos Airija, Čekija, Danija, Estija, Latvija, Nyderlandai, Rumunija, Švedija ir Jungtinė Karalystė. Nors šios valstybės Rusijos atžvilgiu vykdo pragmatišką, verslo interesais grindžiamą politiką, jos tuo pat metu nuosekliai kritikuoja Rusiją dėl žmogaus teisių pažeidimų ir nelinkusios nutylėti, kai Rusija pažeidžia jų ekonominius interesus ar diplomatines normas.
Galiausiai į „šaltojo karo kareivių“ grupę patenka Lenkija ir Lietuva. Studijos autorių teigimu, šios dvi valstybės kaltina Rusiją pradėjus naują šaltąjį karą prieš ES. Spaudžiamos rytinės kaimynės ir prisimindamos istorines nuoskaudas, Lenkija ir Lietuva nuolat viešai kritikuoja Maskvą ir aktyviai siekia formuoti griežtesnę ES politiką Rusijos atžvilgiu. Tiesa, studijos autoriai pripažįsta, kad Lietuva yra mažiau linkusi į vienašališkus veiksmus nei Lenkija.
Išvados Lietuvai
Lietuvoje įvairūs apžvalgininkai kartais išsako susirūpinimą dėl to, kad Rusija bando izoliuoti Lietuvą (ir Lenkiją), vaizduodama ją kaip nekonstruktyvią rusofobę. Bet atrodo, kad tokia etiketė Lietuvai jau yra prilipusi. EURT studija, kurioje Lietuva įvardijama kaip „šaltojo karo kareivis“, tai tik dar kartą patvirtina.
Ši žinia Lietuvai nėra gera. Nekonstruktyvios rusofobės reputacija neišvengiamai veikia kitų ES valstybių požiūrį į Lietuvos pasisakymus ES institucijose, į jos keliamas iniciatyvas. Fanatikų niekas rimtai nevertina.
Kita išvada, kurią sufleruoja EURT studija, yra ta, kad Lietuva turi vienintelę partnerę naujojo šaltojo karo prieš Rusiją fronte – Lenkiją. Brolių Kaczynskių diplomatinių akibrokštų fone Lietuva atrodė kaip nuosaikesnis, mažiau į vienašališkus veiksmus linkęs „šaltojo karo kareivis“. Bet tikėtina, kad naujoji Donaldo Tusko vyriausybė gali sušvelninti savo poziciją ES institucijose daugeliu klausimų, tarp jų – ir dėl santykių su Rusija. Šioje situacijoje svarbu, kad Lietuva neliktų fronte visiškai viena.
Pabaigoje reikėtų pažymėti, kad Lietuva antrąjį 2013 m. pusmetį pirmininkaus ES. Pagal dabartinę „pirmininkavimo trijulėmis“ tvarką Lietuva savo pirmininkavimo programą turės derinti su Airija ir Graikija. Ironiška tai, kad į vieną trijulę pateko Rusijos „Trojos arklys“ Graikija ir prieš Rusiją šaltąjį karą kariaujanti Lietuva. Tai sudaro prielaidas būsimiems konfliktams dėl pirmininkavimo programos turinio. Tiesa, jei iki 2013 m. bus ratifikuota ir įsigalios ES Reformų sutartis, iš valstybių narių pirmininkavimo programos bus eliminuota išorinių santykių sfera ir trinties tarp graikų ir lietuvių tikimybė sumažės.
