„Seimo sprendimas panaikinti „Drąsos kelio“ partijos lyderės Neringos Venckienės teisinę neliečiamybę nebuvo netikėtas. Nieko ypatinga nebūtų nutikę, jei būtų buvę apsispręsta ir kitaip“, – sako Kauno Vytauto Didžiojo universiteto profesorius politologas Lauras Bielinis.
– Seimas panaikino N. Venckienės teisinę neliečiamybę. Tai atitiko jūsų prognozes?
– Tiesą sakant, aš to ir tikėjausi. Būtų buvę labai netikėta, jeigu Seimas būtų palikęs jai neliečiamybę. Galbūt balsavusiųjų už panaikinimą skaičius buvo netikėtai stiprus, bet čia taip jau susiklostė.
– Ar sutinkate su vertinimais, kad tai didžiausią iki šiol rezonansą turėjusi neliečiamybės atėmimo epopėja?
– Na, atsiminkime Rolando Pakso neliečiamybes.
– Tada vyko prezidento apkalta.
– Taip, bet jei tik tokia emocija vyrautų, nieko išskirtinio vis dėlto neįžvelgčiau. Tai normali žmonių emocija, susieta ir su politiniais motyvais, su tuo, kad jaudinamasi daugiau dėl savęs negu dėl N. Venckienės – ji tiesiog tampa jiems simboliu arba didvyre. Nei balsavimo, nei kokia nors kita prasme nieko išskirtinio neįvyko.
– Ar nebuvo pavojaus teisinės valstybės pamatams, jei imunitetas nebūtų buvęs panaikintas? Kas, jei Seimas būtų nutaręs kitaip?
– Tikrai nebuvo jokių dramatiškų grėsmių ir pavojų. Tiesiog Seimas pagal Konstituciją turi tokią galią, ir prokurorams būtų tekę laukti, kol baigsis kadencija – štai ir visos pasekmės. Per daug niekas nebūtų pasikeitę.
– Tam tikra dalis visuomenės – teisi arba ne – rėmė N. Venckienę. Iš dalies turbūt reikšdama protestą prieš teisėsaugą ar valstybę. Ar sutinkate su vertinimais, kad prie tos garsiosios tvoros stovėjo visuomenės atmatos, kriminaliniai elementai – „patvoriniai ir garliaviniai“?
– Ne. Aš tikrai anemanau, kad ten stovėjo „blogiečiai“, o kitur jau „geriečiai“ ir piliečiai. Kiekvienoje visuomenėje yra dalis žmonių, kad ir nedidelė, kurie visada palaiko vieną ar kitą akciją remdamiesi ne visada racionaliai paaiškinamais motyvais. Kartais tai emocijos, kartais – kokie nors mitai, baimės, psichozės ir panašiai. Į tokią situaciją gali pakliūti kiekvienas iš mūsų. Tiesiog šis konkretus atvejis sutelkė žmonių minią, kuri atrodė gana įspūdingai Garliavoje, o per pusmetį dalis jų atvėso, nurimo. Šiandien tai tebuvo apie du šimtai gerbėjų, kurie stoviniavo aplink Seimą.
****
Seimas antradienį atėmė N. Venckienės teisinę neliečiamybę. Už tokį sprendimą balsavo 80 Seimo narių, prieš – 23 Seimo nariai, susilaikė – 15. Seimo laikinoji tyrimų komisija prieš tai rekomendavo parlamentui panaikinti N. Venckienės neliečiamybę.
Generalinis prokuroras Darius Valys yra nurodęs šešis Baudžiamojo kodekso straipsnius, pagal kuriuos norima N. Venckienei pareikšti įtarimus. Ikiteisminių tyrimų metu surinkti duomenys esą leidžia manyti, kad N. Venckienė 2010 m. lapkričio 17 d. Panevėžio miesto apylinkės teismo patalpose viešai užgauliai pažemino teisingumą vykdantį teismą.
N. Venckienė taip pat įtariama nevykdžiusi Kėdainių rajono apylinkės teismo 2011 m. gruodžio 16 d. sprendimo, kuriuo buvo įpareigota skubiai perduoti tuo metu globotą brolio Drąsiaus Kedžio dukrą motinai Laimutei Stankūnaitei.
N. Venckienei pareikšti įtarimai ir dėl trukdymo antstolei vykdyti savo apreigą, be to, ji įtariama 2012 metų gegužės 17 d. piktnaudžiavusi vaiko atstovo teisėmis, psichiškai gniuždžiusi L. Stankūnaitės dukrą, neva panaudojusi fizinį smurtą prieš L. Stankūnaitę ir prieš policijos pareigūną.
Kėdainių rajono apylinkės teismas 2011 metų gruodžio 16 d. nutarė N. Venckienės brolio Drąsiaus Kedžio, mirusio neaiškiomis aplinkybėmis, ir jo sugyventinės Laimutės Stankūnaitės dukterį perduoti motinai. Sprendimas, pasitelkus dideles policijos pajėgas, įvykdytas 2012 m. gegužės 17-ąją. Prieš tai vykęs bandymas buvo nesėkmingas.
Velionis D. Kedys, kaip teigia prokurorai, gali būti atsakingas už teisėjo Jono Furmanavičiaus ir L. Stankūnaitės sesers Violetos Naruševičienės nužudymą. D. Kedys nužudytuosius kaltino pedofiliniais nusikaltimais prieš jo dukterį.
