REKLAMA

  • tv3.lt antras skaitomiausias lietuvos naujienu portalas

Komentuoti
Nuoroda nukopijuota
DALINTIS

Garsus baleto šokėjas Petras Skirmantas kovo 5 d. atšventė 50-metį. Vienok šios datos nesureikšmina ir mano, kad asmeninių švenčių nereikėtų švęsti scenoje ar kitur viešai. Kaip įmanydamas vengė ir interviu, ir renginių, tačiau teatro, kurio scenai atiduota tiek jėgų ir meilės, žurnalui negalėjo atsakyti. Siūlome išskirtinį Petro Skirmanto interviu „Bravissimo“ žurnalui. Kalbino Jūratė Terleckaitė.

REKLAMA
REKLAMA

- Jūsų profesinį gyvenimą suskirstyčiau į 3 etapus: tarnystę Melpomenei LNOBT, administracinį darbą Europos reikalų ministerijoje ir Seime, vadovavimą M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyriui.

REKLAMA

- Darbas teatre buvo pats intensyviausias, pagrindinis mano gyvenimo laikotarpis. Mano tikslas buvo būti ir ką nors pasiekti scenoje. Gera, graži gyvenimo atkarpa. Džiaugiuosi, net didžiuojuosi tuo, kad laiku, atšokęs 20 metų, iš teatro išėjau, jame neužsibuvau. Teatre šokau tuomet, kai repertuare buvo įdomių spektaklių. Tuo nesitenkinau, troškau šokti kitą repertuarą, garsių choreografų kūrinius. Didelėmis pastangomis atsirado galimybės šokti Maurice’o Béjarto, Roland‘o Petit, Johno Neumeierio, Geraldo Arpino, T. Matzuzuki ir kitų choreografų pastatymuose. Su puikiais artistais, jungtinėmis trupėmis (pagrindą sudarė Maskvos didžiojo ir anuometinio Leningrado Kirovo teatrų solistai) pasirodyta daugiau nei 30 šalių scenose. Man buvo svarbūs kvietimai šokti įvairiose trupėse. Labai įdomiai dirbau JAV, Ruth Page trupėje, keliose Japonijos (Tokijo, Nagojos) trupėse. Gastroliuodami Rumunijoje, Jugoslavijoje, Latvijoje, Estijoje, Leningrade su Neli Beredina atlikome pagrindinius vaidmenis "Žizel", "Gulbių ežere". Tai buvo didžiulė patirtis.

REKLAMA
REKLAMA

- Baigęs karjerą mūsų teatre, dar septynerius metus įvairiuose teatruose šokau su Ilze Liepa, Liudmila Semeniaka, Liubove Kunakova ir kt. Bet supratau, kad tai amžinai negali tęstis.

- Man pasiūlė dirbti Europos reikalų ministerijoje, paskui Seimo užsienio ryšių skyriuje. Galėjo atrodyti avantiūristiška gyvenimą pradėti nuo nulio: užbraukti visa, kas buvo pasiekta vienoje srityje, pelnytą vardą, ir kaip ką tik studijas baigusiam pradėti bėgioti laiptais aukštyn žemyn. Vis dėlto apsisprendimas buvo teisingas, nes gavau progą daug ką sužinoti vadybinėje, administravimo srityje. Reikėjo mokytis dirbti su kompiuteriu, anglų kalbos. Galiausiai įsitikinau, kad visa tai galiu daryti, tačiau manęs netenkino kasdienė biurokratinė rutina, darėsi nebeįdomu, viliojo kūrybinis darbas bet kurioje sferoje. Kita vertus, ta patirtis labai pravertė atėjus dirbti į M. K. Čiurlionio menų mokyklos Baleto skyrių, beje, kaip ir sukaupta darbo su įvairiais žinomais pedagogais – Nikolajumi Morozovu, Asafu Messereru, Naumu Azarinu, Azariju Pliseckiu, Violeta Boft (Maskvoje ir JAV), Lery Long ir kt. Pedagoginės veiklos ėmiausi gana lengvai ir natūraliai.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

- Kaip atėjote į baletą?

- Visiškai atsitiktinai. Gimtajame Užventyje pamačiau labai gražią Aleksejaus Jermolajevo šuolio spektaklyje Vėtros dievas afišą. Nors iki tol baleto spektaklio nebuvau regėjęs, tas šuolis mane taip sužavėjo, kad paprašiau tėvų vežti mane į Vilnių, į M. K. Čiurlionio meno mokyklą.

Dabar, žiūrėdamas į mokinius, ypač mažųjų klasių, matau, kaip jiems sunku, sudėtinga, netgi nuobodu lėtai ir ilgai atlikti judesius, pagalvoju: „Kaip aš visa tai ištvėriau?“ Kai pats mokiausi, nekildavo minčių, kad sunku, neįdomu.

REKLAMA

- Ar baigus mokyklą buvo lengva ateiti dirbti į teatrą? Gal viskas buvo lyg „sviestu patepta“, juolab kad vyrų-šokėjų visuomet trūksta?

- Vyrų trūkumas nelėmė, viskas nebuvo paprasta. Užgriuvo beprotiškas tempas. Atėjęs į teatrą pasijunti įmestas į balą, iš kurios išplauksi, arba nuskęsi. Niekam nesi įdomus, reikia, kad iš naujo tave pamatytų. Žinoma, pačiam reikia parodyti iniciatyvą, labai stengtis. (...) Labai svarbu, kad scenoje nebūtum tik kojų kilnotojas, kad kiekvieną kartą turėtum ką pasakyti žiūrovui. Tada žiūrovai eis į tavo spektaklius. Jeigu būsi tik šokėjas-sportininkas, publikai bus neįdomu.

REKLAMA

- Kokių charakterio savybių reikia norint pasiekti tai, ką pasiekėte Jūs?

- Užsispyrimo, darbštumo, veržlumo, gal net fanatiškumo, pasitikėjimo savimi.

- Ką jubiliejaus proga norėtumėte sau palinkėti?

- Jubiliejus, tam tikra metų sukaktis, nėra mano nuopelnas, „pritempimas“ prie jubiliejaus, panegirika, apdovanojimai man yra svetima. Norėčiau padėkoti savo mamai už tai, kad esu. Šito gimtadienio proga ji man padarė didžiulį siurprizą – padovanojo mano krikšto marškinius ir baleto batelius, su kuriais baigiau mokyklą. Kaip įmanydamas stengiausi išvengti ir interviu, ir renginių. Nemanau, kad asmenines  šventes reikėtų švęsti scenoje ar kitur viešai. Jeigu reikia paminėti tai, ką žmogus nuveikė, pasiekė, šitai neturėtų būti siejama su amžiumi. Jeigu jubiliejus – tik priemonė atkreipti į save dėmesį, ta proga kažką gauti, mano galva, netinkamas požiūris.

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA

Gyvenimas eina toliau, tai nėra slenkstis, upė, kurią reikia peršokti. Mano močiutė, pvz., nežinojo savo gimimo dienos. Tame yra žavesio. Pats nesureikšminu, bet kiti primena, netgi erzina, atrodo, lyg turėtum duoti ataskaitą, parašyti, pasakyti, sušukti – suėjo 50 metų. Kita vertus, gal jie ir teisūs, niekas nežino, kiek liko...

Nuotraukos iš asmeninio archyvo.

Daugiau skaitykite žurnale „Bravissimo“/2006 Nr. 4

REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKLAMA
REKOMENDUOJAME
rekomenduojame
TOLIAU SKAITYKITE
× Pranešti klaidą
SIŲSTI
Į viršų