Virginija GRIGALIŪNIENĖ
Gegužės 13-ąją, penktadienį, tai yra dieną, kai visos šalies abiturientai iškilmingai šventė Paskutinį skambutį, net trijose - "Gerosios vilties", "Verdenės" bei "Atžalyno" - vidurinėse mokyklose Visagine tvyrojo ne džiugi, šventinė, o skausmu, raudomis ir ašaromis persunkta laidotuvių nuotaika... Tą dieną Anapilin buvo išlydėta gegužės 3-iąją nužudyta, ilgiau nei savaitę Zarasų rajono Liaudėnų kaimo pelkėje pragulėjusi "Gerosios vilties" vidurinės mokyklos aštuntokė Julija Ch. (15 m.); Julijos motina - "Verdenės" vidurinės mokyklos Ūkio skyriaus darbuotoja, tad netekties skausmas užgulė ir šį kolektyvą; Julijos žudikai (kaip įtariama) - "Atžalyno" vidurinės mokyklos jaunimo klasės moksleivis, dešimtokas Aleksandras S. (16 m.) ir dešimtos suaugusiųjų klasės sąrašuose dar esantis Andrejus Desiatnikovas (20 m.). Tad turbūt ir stebėtis neverta, jog, eidamas sakyti abiturientams šventinės sveikinimo kalbos, "Atžalyno" vidurinės mokyklos direktorius Linas Vasarevičius turėjo sukaupti visas jėgas, kad paslėptų emocijas, kad susitvardytų, kad bent kelias akimirkas negalvotų apie Julijos tragediją, į kurią įsipainioję būtent šios mokyklos auklėtiniai, Julijos šeimai atnešę neišmatuojamą skausmą, visam mokyklos kolektyvui užtraukę šitokią gėdą...
Dingo kaip į vandenį
Aštuntokė Julija pradingo gegužės 3-iąją. Mergaitė išėjo į mokyklą, tačiau čia, kaip vėliau paaiškėjo, nepasirodė, o popiet namo nesugrįžo.
Nesuvokdami, kur dukra galėjo pradingti, tėvai visų pirma apskambino visoms Julijos draugėms. Šios tik pečiais gūžčiojo: nieko nežinančios, nemačiusios ir negirdėjusios. Sunerimę tėvai per trumpą laiką išsiaiškino, jog Julija dviejų savaičių laikotarpiu buvo ne kartą susitikusi su Visagine gyvenančiais šešiolikmečiu Aleksandru ir dvidešimtmečiu Andrejumi, tad skubiai susirado ir šiuos vaikinus. Abu jaunuoliai, Julijos tėvams drąsiai žvelgdami į akis, tvirtino "geros draugės" irgi pasigedę, siūlėsi padėti ieškoti! Praradę viltis dukrą surasti savo jėgomis, tėvai kreipėsi į policiją. Dar po dienos buvo paskelbta oficiali Julijos paieška.
Pareigūnai ėmėsi beveik tokių pačių veiksmų, kaip ir dukters pasigedę tėveliai: išsiaiškino visus Julijos draugus ir pažįstamus, su jais pasikalbėjo, teiravosi, kada konkrečiai šie Juliją matę paskutinį kartą. Gavę duomenų, kad vieni paskutiniųjų su Julija bendravo būtent Aleksandras ir Andrejus, Paieškos skyriaus pareigūnai nedelsdami juos susirado. Ir šįkart minėti vaikinai neužsikirsdami išpoškino neturį supratimo, kur Julytė galėjusi prapulti, tikino, jog dėl paslaptingai, kaip į vandenį pradingusios mergaitės labai išgyvenantys...
Melavo nemirksėdami
Dėl viso pikto pareigūnai nusprendė pasiaiškinti, kas per asmenys yra Aleksandras ir Andrejus. Pasirodo, nė vienas iš šių vaikinų - neteistas, nebaustas administracine tvarka, nebuvęs įtrauktas ir į nepilnamečių "blogiečių" įskaitą. Iš "Atžalyno" vidurinės mokyklos gauta žodinė informacija miesto PK inspektorę Iloną Petkevič nuteikė optimistiškai - apie abu moksleivius atsiliepta teigiamai. Vadinasi, nepanašu, kad jie būtų galėję įvykdyti kažką baisaus...
Be to, nepilnametis Aleksandras S. pareigūnams pateikė alibį, neva tą popietę, kai Julija po trumpo pokalbio nežinia kur pradingo, jis patraukęs į mokyklą... Šie paauglio tvirtinimai buvo patikrinti ir, deja, nepasitvirtino. Pasirodo, tądien mokykloje Aleksandro nebuvo! Pričiuptas meluojantis šešiolikmetis nė kiek nesutriko - krapštydamas pakaušį susikaupė, ramiai pamąstė ir patikslino anąkart kalbėdamas netyčia susipainiojęs: po susitikimo su Julija ne į mokyklą nužingsniavęs, o pas draugą Andrejų į Taikos gatvės daugiabutį... Nepilnametis kalbėjo taip įtikinamai... Aleksandro alibį vėliau patvirtino ir Andrejus, tad lyg ir buvo išsklaidytos visos dvejonės, lyg ir neliko prie ko prikibti.
Pareigūnai vieną paskui kitą kėlė ir tikrino naujas versijas, tačiau vis nesisekė užčiuopti siūlo galo. Viskas pradėjo aiškėti po kelių dienų. Kas padėjo atskleisti šiurpią žmogžudystę, nenorėdami pakenkti tyrimui neįvardinsime.
Išžagino, pasmaugė ir apiplėšė
Gavus tikslios informacijos, kad su Julija susidorojo ne kas nors kitas, o nepilnametis Aleksandras ir dvidešimtmetis Andrejus, šiedu jaunuoliai bemat atsidūrė patyrusių kriminalistų rankose. Ir... nustėro išgirdę, kokie nenuginčijami įrodymai jau surinkti. Nieko kita neliko, kaip prisipažinti ir parodyti Julijos nužudymo vietą.
Kaip pamažu aiškėja, eidama į mokyklą Julija gavo SMS žinutę - kvietimą į pasimatymą. Aleksandras ir Andrejus, kaip jau žinoma, eilinį kartą Juliją įkalbėjo neiti į mokyklą - pasiūlė pasivaikščioti po miestą, pabendrauti romantiškoje aplinkoje netoli Visagino užtvankos. Miške tomis dienomis buvo pilna žibučių, tad kai vos porą savaičių pažįstami draugai Juliją pakvietė žibuokliauti, mergaitė nedvejodama sutiko...
Dabar jau galima manyti, kad chuliganai buvo iš anksto susitarę Juliją nužudyti ir apiplėšti. Mat prieš susitikdamas su Julija Andrejus išmetė į šiukšlių konteinerį senas savo kompiuterio detales, o sujungimo laidą įsikišo kišenėn (tuo laidu Julija vėliau buvo pasmaugta).
Miške kompanija kūreno laužą, šnekučiavosi. Vaikinai gėrė alų, svaigalų siūlė ir Julijai, tačiau ši atsisakė.
Kas vyko toliau, pareigūnai kol kas nutyli. Mūsų turima informacija, įtariamųjų parodymai skiriasi (jie verčia kaltę vienas ant kito), todėl būtina išsiaiškinti, kaip buvo iš tikrųjų. Po egzekucijos aukos kūną žudikai nuvilko į pelkę ir apmetė šakomis. Prieš tai dar buvo pagrobtas Julijos turėtasis "Siemens" firmos telefonas, tačiau nesusigundyta auksiniais auskariukais bei rankų pirštelius puošusiais dviem geltono metalo žiedeliais...
Jau surinkti įrodymai byloja, jog Julija greičiausiai buvo žaginama dar gyva, o egzekucijos metu aktyviai priešinosi, nagais gynėsi nuo užpuolikų, jiems ant odos palikdama ryškius įdrėskimus. Tačiau prieš du žvėris neatsilaikė...
Grįžę į miestą niekšai iškart pardavė Julijos mobilųjį telefoną (gavo 20 litų), o aukos drabužėlius ir kitus asmeninius daiktus sudegino.
Būrėja suklaidino
Per tuščių dukters paieškų savaitę Julijos tėvai nemiegojo nei dieną, nei naktį, išverkė visas ašaras...
Širdyje rusenančią viltį, kad Julija - gyva, sustiprino Julijos motinos Vlados Ch. apsilankymas pas Visagine žinomą būrėją. Aiškiarege mėgstanti prisistatinėti moteris tvirtai pareiškė, esą Vlada Ch. be reikalo "einanti iš proto" - mergaitė neva esanti gyva ir sveika, tik labai sunkiai dirbanti. Pas kažkokią nepažįstamą moterį. Mamai iškart lyg akmuo nuo širdies nusirito - ačiūdie, nereikės ruoštis laidotuvėms... Vlada Ch. džiūgaudama "gera žinia" pasidalijo su mokyklos, kurioje dirba, direktoriaus pavaduotoja Genute Mirošnikova, kuri iš visos širdies norėjo, kad būrėjos pranašystės išsipildytų, tačiau tuo labai abejojo... Esą jei jau rami, tvarkinga, geros širdies mergaitė tiek laiko nesugrįžo į namus, vargu ar gali būti sveika ir gyva... Aišku, G. Mirošnikova šių dvejonių Vladai neišsakė...
Motina iškart padarė išvadą, kad josios Julytė - pagrobta, ruošiama išvežti į užsienį ir parduoti suteneriams. Baimindamasi, kad to nebūtų spėta padaryti, motina jau ruošėsi apie tariamą dukrelės pagrobimą informuoti policijos pareigūnus, tačiau neprireikė... Tą pačią dieną moteris gavo policijos kvietimą atvykti į morgą atpažinti dukters palaikus...
Žudikai reiškė užuojautą
Kai Julija dar nebuvo surasta, pas jos motiną apsilankė vienas iš dukrelės žudikų. Užėjęs vidun pareiškė užuojautą dėl "kilusių didžiulių problemų", drauge apgailestavo, kad taip ilgai nepavyksta Julijos surasti, ir vėl pasiūlė savo pagalbą. Susigraudinusi dėl tokio dėmesio ir atjautos, motina išvirė kavos, svečią pavaišino... Beje, moteris atkreipė dėmesį į apdraskytas to vaikinuko rankas. Tarsi supratęs, kur sustojo Julijos motinos žvilgsnis, atėjūnas iškart paaiškino, kad jį prieš porą dienų apdraskęs katinas... Dabar jau aišku, kad tai buvo iš visų jėgų bandžiusios apsiginti Julijos paliktos nagų žymės...
Abu - iš nepilnų šeimų
Nors nei apie nepilnametį Aleksandrą S., nei apie dvidešimtmetį Andrejų niekas nepasakė blogo žodžio, ne vienas kalbintas visaginietis, jau žinodamas, kuo minėti jaunuoliai įtariami, nusprendė, kad tragedijos priežasčių reikėtų ieškoti šių sadistų šeimose, vaikystėje, auklėjime.
- Žmogžudžiams negali būti jokio pateisinimo, - liūdnai atsiduso jau minėtosios "Atžalyno" vidurinės mokyklos direktorius Linas Vasarevičius, paprašytas bent keliais žodžiais charakterizuoti baisų nusikaltimą padariusius moksleivius. - Jie nebuvo nei iš pavyzdingųjų, nei iš stropiųjų... Tačiau kad taip pasielgtų... Tai nesuvokiama protu...
Aleksandras augo prižiūrimas tik motinos, kuri pastaraisiais metais kur kas daugiau laiko praleisdavo užsienyje nei Lietuvoje, paauglį sūnų palikdavo senelės globai. Pernai kartu su motina į Vokietiją trumpam buvo išvykęs ir Aleksandras, ten kažkur dirbo, pasitaupė pinigų, tačiau po Naujųjų metų grįžo į Visaginą (norėjo užbaigti dešimtąją klasę). Šiomis dienomis jis turėjo gauti paskutiniuosius įvertinimus ir, be abejo, mokyklos baigimo pažymėjimą. Matyt, nujausdama, kad vienturčiam sūnui - ne mokslų pabaiga galvoje, neseniai iš užsienio sugrįžo ir motina. Prieš kelias dienas ji paskambino klasės auklėtojui, pareiškė pageidavimą "pasikalbėti dėl sūnaus mokslų", tačiau mokykloje taip ir nepasirodė. Su Irina S. nepavyko pasikalbėti ir "Akistatos" žurnalistei - mobilusis telefonas nuolat buvo išjungtas.
Aleksandro bendras - iš minėtos mokyklos sąrašų dar neišbrauktas, Darbo biržoje registruotas Andrejus Desiatnikovas. Jaunas bedarbis sėdėjo motinai ant sprando. Prieš kelerius metus iš Zarasų rajono į Visaginą atsikėlusi moteris sūnų irgi augino viena, nes vyras žuvo autoavarijoje, kai Andrejus dar nebuvo gimęs...
- Su Andrejumi niekada neturėjau jokių problemų, - "Akistatai" prisiekinėjo Nina Desiatnikova, pasipiktinusi, kodėl žurnalistai "viską žino", o jai policija nieko nepranešanti.
Moteris sakė negalinti patikėti, kad josios Andrejus galėtų ką nors nuskriausti, juolab - nužudyti. Girdi, jis taip myli vaikus - su sesers vaikeliu kone kiekvieną dieną ir kieme žaisdavo, ir į darželį palydėdavo, ir parvesdavo iš darželio į namus...
Kai pasiteiravome, ar motinai žinoma, jog nužudytos penkiolikmetės mobiliuoju telefonu naudojusis Andrejaus sesuo - Ninos Desiatnikovos dukra - pareigūnus bandė suklaidinti, tvirtindama, neva šį telefono aparatą pusvelčiui įsigijo iš nepažįstamų narkomanų, motina atsakė neigiamai...
Nina Desiatnikova patvirtino, jog sunkaus grupinio nusikaltimo padarymu įtariamas sūnus niekada nėra turėjęs jokių psichikos sutrikimų ar sirgęs psichikos ligomis, nepatyręs galvos traumų, nenustebinęs keistais poelgiais ar įtartinais veiksmais. Aiškiai jautėsi - motina netiki, kad tai sūnaus darbas...
Visagino apylinkės teismas sankcionavo abiejų įtariamųjų suėmimą, jiems pareikšti įtarimai dėl trigubo nusikaltimo - tyčinio nužudymo siekiant paslėpti kitus nusikaltimus - išžaginimą bei plėšimą. Mūsų turima informacija, intensyviai aiškinamasi, ar jauni sadistai nėra įvykdę ir daugiau sunkių nusikaltimų.
