Artėjant narystės Europos Sąjungoje metinėms, Lietuvos politikams ir verslui atėjo maksimalių išbandymų metas. Koalicinėje Vyriausybėje ir iš kairės, ir iš dešinės girdėti kalbos apie krizę. Lietuva, anksčiau dėl itin sparčios ūkio plėtros vadinta Baltijos tigru, atrodo, praranda vieno iš lyderių marškinėlius ne tik pasaulyje, bet ir regione. Tačiau ieškoti atsakymo į šiuos iššūkius neretai trukdo pavojingas politikų neapsisprendimas ir įmonių inercija.
Lietuvos laukia didesnis šokas nei pirmieji narystės Europos Sąjungoje mėnesiai, kai visi nuolat krūpčiojo: kas dar pabrangs? Šalies ekonomikai baigiasi pigaus ir greito augimo, o politikai – auksinio stabilumo metas.
Keturių partijų koalicijos pamatus klibina objektyvūs veiksniai.
Antai, konfliktą dėl gamtinių dujų tiekėjų pirmiausia nemažai lemia prieš rinkimus duoti politikų įsipareigojimai. Pirmiausia, juk iš tiesų sunku būtų socialdemokratams, socialliberalams bei valstiečiams imti ir visiškai nepaisyti juos parėmusių rusiškų dujų tiekėjų. Antra vertus, darbiečiams taip pat reikia parodyti, jog vykdo bent dalį rinkimų pažadų. Politikai tvirtina mėginantys jei ne atpiginti dujas ir šilumą, tai bent pristabdyti jų brangimą. Trečia, premjero užuominos apie rusų “Gazprom” kerštą atspindi dalies valdančiosios daugumos baimę, jog pamėginus atpiginti dujas Lietuvoje, jos brangs dar vamzdyje Rusijoje.
Kėdainių reindžeris gal ir laimės Seime. Tačiau dabartinę daugumą dar gali išsprogdinti į Vyriausybę persikėlęs mūšis dėl dujų. Būtent taip gali nutikti, jeigu Vyriausybei bus pavesta spręsti, kada ir kiek riboti įtakingųjų dujininkų pelnus. O ką jau bekalbėti, kai ateis elektrikų arba stambiųjų prekybininkų eilė!
Mėginimai pristabdyti energetikos išteklių brangimą ar pagyvinti įmonių konkurenciją galėtų būti sėkmingi. Bet tam reikalinga aiški ir tvirta politikų valia ir strateginis mąstymas.
Ekspertų prognozės rodo, kad būtent jis ypač reikalingas ne tik šalies politikos, bet ir verslo lyderiams.
Išteklių brangimas, investicijų ir kvalifikuotos darbo jėgos stygius verčia mažinti ir visos šalies ekonomikos augimo prognozes.
Investuotojus baidė, baido ir ilgai baidys bet koks politinis nestabilumas, abejonės dėl konkurencijos sąlygų bei korupcijos skandalai. Tačiau politikams vieną po kito vardijant vis naujas ir vis keistesnes idėjas dėl naujų mokesčių ir vis neapsisprendžiant, kokie jie galų gale bus, kantrybė trūksta ir lietuviškos politikos ypatumus pažįstantiems šalies verslininkams.
Maistas, nafta, elektra ir dujos jau pabrango. Dabar atėjo metas brangti darbo jėgai. Tai lems ir aktyvesniųjų darbuotojų stygius, ir pigesne darbo jėga besiremiančių trečiojo pasaulio šalių spaudimas.
Dėl vis didesnės Azijos gamintojų konkurencijos sunkios dienos ateina ne tik tekstilininkams, bet ir elektronikos bei baldų gamintojams. Būtent Azijos veiksnys rodo, kad nei pigesnė elektra, nei dujos neišgelbės nemažos dalies Lietuvos pramonės nuo neišvengiamų didelių permainų. Tačiau tam reikia tiek verslininkų ryžto ir privačių investicijų, tiek aiškių ekonominės politikos perspektyvų.
Paulius Milčius yra “Lietuvos žinių” (www.lzinios.lt) apžvalgininkas
Komentaras skaitytas per Lietuvos radiją (www.lrt.lt)
