Turbūt daugelis jūsų prisiminsite vaikystėje turėtą pliušinį meškiuką ar kitokį žaislą, be kurio negalėdavote užmigti. O gal būdami paaugliais ieškojote pievoje keturlapio dobilo, nešiojote ant kaklo grandinėlę su pasagėle?
Galbūt dabar mūvite vestuvinį žiedą, o piniginėje turite monetą, kurios niekada neišleidžiate? Visi šie daikteliai jums asmeniškai reiškia kažką daugiau nei materiali jų vertė.
Praėjusiąją straipsnio dalį rasite čia.
Priešybių vienovė
Visgi, šiandien nemažai žmonių jau nebetiki simboliais, nežino, kam jie reikalingi, ką reiškia. Tapome itin protingi ir nebetikime prietarais? Iš tiesų vienoks ar kitoks simbolio suvokimas priklauso ir nuo jį interpretuojančio žmogaus patirties, žinių bei situacijos, konteksto, kuriame tą simbolį sutinkame.
Štai kad ir Lingamas – vyriškojo gyvybės ir vaisingumo prado simbolis daugelyje induistų šventyklų stovi pačioje garbingiausioje vietoje, o vaikų negalintys susilaukti sutuoktiniai ateina prie jo pasimelsti prašydami vaisingumo stebuklo. Nežinote, kaip jis atrodo? Nesuskaičiuojamomis šio simbolio kopijomis „išdabintos" miestų sienos ir tarpuvartės.
Pabandykite pažvelgti į šį simbolį paauglio arba prietaringos moterėlės akimis. Simbolio prasmė keičiasi, tiesa? Jis gali būti pagerbtas arba išniekintas, klaidingai suprastas arba nuvalkiotas. Kartais žmonės atsisako tikėti simboliu dėl prieštaringo ir kintančio jo galimų reikšmių aiškinimo. Kaip gyvatė gali būti moteriškos išminties, bet kartu ir klastos simbolis; kaip raudona spalva gali būti meilės, o kartu ir neapykantos išraiška?
Nesusipratimus sukelia per daug vienpusiškas simbolio suvokimas neatsižvelgiant į jo atsiradimo istoriją, aplinkybes. Iš tikrųjų visi simboliai yra daugiasluoksniai, tarsi svogūnai. Juose gali būti užkoduota ne tik mūsų asmeninė patirtis. Po šiuo sluoksniu dar slypi mūsų tėvų, senolių, giminės, dar giliau - šalies etnokultūros ir pagaliau – visos žmonijos tūkstantmečius siekianti patirtis, glūdinti mūsų pasąmonės gelmėse. Pripažinus simbolių įvairiapusiškumą, atsiranda galimybė suvokti ir savo vidinio pasaulio prieštaravimus.
Juk žmogaus vidiniame pasaulyje telpa daugelis neracionalių, sveikam protui prieštaraujančių dalykų. Bandome tai užmiršti, taip pat ignoruoti ar net oficialiai paneigti savo šešėlinės pusės, demoniškų savybių egzistavimą. Tokie posakiai, kaip: „pyksta tik blogi žmonės“, „geros mamos visuomet myli savo kūdikius“, „tikri vyrai niekuomet neverkia“, tik atspindi žmogaus nenorą priimti visumą.
Tiesa yra ta, kad net kruopščiausiai užmaskuotos „blogosios“ emocijos niekur nedingsta. Priešingai, jos linkusios kauptis mūsų psichikos labirintuose ir palaipsniui virsti tiksinčiomis bombomis. Tačiau simboliai, sujungiantys gėrį ir blogį, racionalumą ir intuiciją, turi galios šias bombas padaryti neveiksmingas.
Ignoruodami simbolius, nesigilindami į pasąmonės sapnais, piešiniais ar vaizdiniais siunčiamus pranešimus, netenkame kažko svarbaus ir savo santykyje su supančia aplinka, gamta, kurios dalimi vis dar esame.
Pasak Jungo, paneigęs simbolius žmogus prarado savo emocinį tapatumą su gamtos reiškiniais. Griaustinis žmogui jau nebėra Dievo bausmė, medis nėra gyvenimo įvaizdis, o gyvatė nėra išminties įsikūnijimas. Žmogus nebesikalba su vandeniu ar akmenimis, tikėdamas, kad jį girdi. Jo ryšys su gamta išnyko, o kartu ir ta emocinė energija, kurią teikdavo ši simbolinė jungtis.
Galbūt todėl šiuolaikiniam žmogui nesuvirpa širdis, kai kertami medžiai, žudomi gyvūnai, teršiama gamta. Racionaliai mąstant, juk tai tik neprotingi, negyvi daiktai, su kuriais nėra reikalo skaitytis.
Kaip veikia simboliai šiandien
Turbūt pastebėjote, kad paveikslai, dailės kūriniai gali sukelti gana skirtingas emocines būsenas. Ir taip yra visai ne todėl, kad juos kūrė profesionalai. Bet kuris, net ir pats primityviausias piešinys turi savybę simboliškai atspindėti piešiančiojo emocinę būseną.
Štai Petras, vienos firmos vadybininkas, ir vėl pasiliko dirbti iki vėlumos. Sėdi prie savo stalo ir susimąstęs keverzoja popieriuje visokias linijas. Staiga atsitokėjęs vyras mato, kad jo piešinys primena išsiveržusį ugnikalnį ir suvokia (nors gali ir nesuvokti), kaip smarkiai jis pyksta ant savo bendradarbio, kuris taip pat atsakingas už neatliktą užduotį, tačiau surado svarbių priežasčių ir nuo darbo išsisuko.
Simboliai gali suteikti žmogui tokį reikalingą bendrumo, priklausymo grupei jausmą. Šiandien kiekviena rimta įmonė, organizacija turi savo simbolį, kuriuo stengiasi ne tik išsiskirti iš kitų, bet ir savotiškai deklaruoja savo vertybes. Prisiminkime mums gerai žinomą „Mercedes" firmos simbolį - trijų spindulių žvaigždę rate.
Šis ženklas įkūnija firmos įkūrėjo svajonę, kad jo mašinos užkariautų žemę, orą ir vandenį. Šios svajonės savotiškai išsipildė, nes dabar „Mercedes“ ženklas pripažįstamas visame pasaulyje kaip komforto, prabangos ir kokybės simbolis. Na, o gerai pažįstamas „Coca-cola" firmos užrašas raudoname fone daugelio žmonių pasąmonėje jau įsitvirtino kaip bendravimo, malonaus laisvalaikio ir nerūpestingų jaunystės metų simbolis.
Simboliai į mūsų gyvenimą kartais atkeliauja netikėtai ir tampa mėgstamais talismanais ar amuletais, saugančiais mus nuo visokio blogio ar pritraukiančiais sėkmę. Turbūt kiekvienas galėtumėte prisiminti kokią nors su simbolių atsiradimu susijusią istoriją, kuri nutiko jums ar kažkam iš jūsų artimųjų. Kartą vieno bendradarbio paklausiau, kodėl jis visuomet nešioja sidabrinį pakabuką su kryželiu, nors gyvenime turbūt net kojos bažnyčion nebuvo įkėlęs.
Pasirodo, kryželį aštuonioliktojo gimtadienio proga jam užkabino mama ir palaimino, linkėdama drąsiai eiti gyvenimo keliu, kad ir kokie sunkumai nutiktų. Dabar mamos jau nebėra šalia, tačiau dovanotas kryželis sūnui primena jos meilę ir palaikymą. Vyriškis daugybę metų nesiskiria su šiuo simboliu ir šventai tiki jo apsaugą ir sėkmę nešančia galia.
Paklausus, kas būtų, jei jis tą kryželį pamestų, vyras atsako, jog jam tai būtų tas pats, kas netekti vieno savo rankos piršto. Akivaizdu, kad su motinos dovanotu kryželiu susieta svarbi informacija ir ją lydinti emocinė būsena tapo neatsiejama jo dalimi, o kartu ir savotišku tarpininku, padedančiu prireikus susigrąžinti saugumą, pusiausvyrą ir jėgą.
Turbūt žmogui tai ir yra viena svarbiausių vertybių – sugrįžti į vidinės darnos būseną, kurią kartais dar vadiname laime. Iš tiesų, norėtųsi sau ir visiems palinkėti surasti savuosius simbolius, kelrodžius kelyje į laimę.
Psichologė A. Šūmakarienė
