Tapytojo Vincento Gečo kūryba netelpa į tradicinės lietuvių dailės rėmus. Vis kitos darbų formos, spalvų, tapytojas ieškojo nuo pirmo rimtesnio savarankiško darbo – turgaus. Kiekvieną detalę nutapė atskirai etiuduose, bandydamas spalvas, šešėlius ir tik tada viską sudėjo į visumą.
V. Gečo teigimu, jam nuolat trūko žinių, todėl kaskart įveikęs vieną etapą imdavosi kito.
„Kai pasibaigia vienas ciklas, kai ateina periodas, kai to, ką darei, jau nebesinori, nes pasiekei, tada atsiranda naujos idėjos. <...> Aš visą laiką buvau vienas. Niekada neturėjau įpročio su kuo nors tartis dėl kūrybos“, –pasakojo tapytojas.
Juškų galerijoje eksponuojami Gečo darbai, sukurti per keturis dešimtmečius nuo 50-ųjų. Pavyzdžiui, diptikas „Menas, žmonės, įvykiai“ 1972-aisiais Vilniuje, antrojoje Baltijos šalių tapybos trienalėje, pelnė Kultūros ministerijos premiją.
„Kaip matome, ši tapyba yra neemocionali, nekoloristinė – ne tai, ką mes pratę vadinti tradicine lietuvių tapyba. Tai piešinio, kompozicijos vienovė. Vis dėlto matome, kad spalva svarbi, tik kitaip, nei lietuvių koloristinės mokyklos tapybos darbuose“, – menininko darbų išskirtinumą pabrėžė dailėtyrininkė Ramutė Rachlevičiūtė.
Sofija Veiverytė, Augustinas Savickas ir Vincentas Gečas, pasak dailėtyrininkų, buvo vienos svarbiausių asmenybių, išugdžiusių šiandienos dailininkų kartą.
Monika Petrulienė, LRT televizijos laida „Panorama“, LRT.lt
